Tech & Rights

Laikas gauti atsakymų apie populistus autoritarus

Naujoje "Liberties" išleistoje knygoje paaiškinama, kodėl vis daugiau rinkėjų balsuoja už autoritarinių kėslų turinčius politikus - ir kaip progresyvių pažiūrų žmonės gali su tuo kovoti.

by Israel Butler

Akademikai kepa tiek knygų apie populistus, kad, regis, jau turėjome atsakyti į pagrindinį klausimą: kodėl gi vis daugiau rinkėjų balsuoja už autoritarinių kėslų turinčius kandidatus? Ypač kai tai atrodo nelogiška. Moterys balsuoja už moterų neapkentėjus. Nepavydėtinoje ekonominėje situacijoje atsidūrę žmonės balsuoja už turtuolius nuo mokesčių atleidžiančius korumpuotus politikus. Rinkėjai tarsi nori atsikratyti garantijų, saugančių mus nuo valdžios piktnaudžiavimo savo įgaliojimais – pavyzdžiui, atsisakyti pilietinių teisių ir nepriklausomų teismų. Kodėl jie tiki, kad rėksniams pavyks grąžinti juos į „geresnius laikus“, kai visuomenė buvo labiau heteroseksuali, balta ir patriarchalinė?

Didžiąją daugumą nūdienų viešų diskusijų apie populizmą dominuoja politologai. Kai kurie iš jų teigia, kad „svarbiausia ekonomika, kvaily!“ – dėl pasaulinės recesijos mažiau pasiturintys ir prastesnį išsilavinimą turintys baltieji vyrai ėmė pykti, kad laisva prekyba ir žemos kvalifikacijos migrantai kelia pavojų jų darbo vietoms. Kiti sako: „svarbiausia ne ekonomika, kvaily, svarbiausia kultūra“. Neturtingesni, mažiau išsilavinę baltieji vyrai bijo, kad migrantai, etninės mažumos, feministės ir LGBTI bendruomenė kelia grėsmę tradicinėms kultūros normoms bei jų pačių statusui visuomenėje. Dar kiti teigia, kad problema slypi terorizme, kuris siejamas su migrantais ir etninėmis mažumomis. Kai kurie ekspertai mano, kad tai tiesiog rasizmo ir seksizmo apraiška. Ir visos šios diskusijos yra perpintos įvairiais, dažnai sau prieštaraujančiais duomenimis apie amžiaus, išsilavinimo, religingumo ir kaimo-miesto pasidalijimo poveikį. Bent jau visi, regis, sutinka, kad rinkėjai pyksta ant įprasto politinio „elito“, kad šis leido susidaryti tokiai situacijai.

Nėra taip, kad įprasti komentatoriai klysta. Tačiau jie pateikė tiek daug alternatyvių, vienas sau prieštaraujančių paaiškinimų, kad jau nebegalime tinkamai apibrėžti problemos. O tai reiškia, kad negalime ir siūlyti veiksmingų sprendimų.

Dėl ko rinkėjai renkasi autoritarines politines pažiūras?

Tą ir pakeis ši knyga. Pasitelkę dešimtis metų ignoruotų socialinės psichologijos tyrimų, pateikėme nuoseklų paaiškinimą, suderinantį visus galimus prieštaravimus. Autoritarinių politinių pažiūrų asmenys yra linkę balsuoti už autoritarinių pažiūrų populistų partijas, siūlančias vadovautis autoritarinėmis politikos kryptimis. Norite sužinoti, kodėl žmonės balsuoja už autoritarus populistus? Tada pagalvokite, kodėl vis daugiau žmonių (apie 30-60 proc. ES rinkėjų) pritaria autoritarinėms politinėms pažiūroms.

Trumpai tariant, yra du tipai rinkėjų, kurie balsuoja už autoritarus: neegalitarai, norintys išlaikyti egzistuojančias socio-ekonomines hierarchijas; ir opresyvūs tradicionalistai, kurie nori išlaikyti tradicines kultūros normas, griežtai bausti nuo jų nukrypstančius asmenis ir sutelkti galią stipriajame lyderyje, kuris galėtų palaikyti tvarką. Šios grupės už autoritarus populistus nebalsuoja, kol kažkas nepriverčia jų slypinčių pažiūrų iškilti į paviršių. Neegalitarai sureaguoja, kai mano, jog anksčiau marginalizuotos grupės (kaip antai moterys, LGBTI asmenys, etninės mažumos ir migrantai) kelia grėsmę jų socialiniam ar ekonominiam statusui. Opresyvūs tradicionalistai ima veikti, kai mano, jog marginalizuotos grupės ar elitas kelia jiems pavojų. Jie reaguoja į ekonominius sukrėtimus, tradicinių kultūrinių normų pokyčius ar grėsmę fiziniam saugumui.

Taigi taip, ekonominiai nuosmukiai, didėjanti nelygybė, migracija, terorizmas, socialiniai ir kultūriniai pokyčiai, konkurencija dėl darbo vietų ir viešųjų paslaugų – visa tai prisidėjo prie populistų autoritarų atėjimo į valdžią.

Autoritarų rinkėjai taipogi pyksta ant „elito“, kuris arba leido grėsmėms atsirasti, arba jas skatino. Ir jie nori, kad tvirtas lyderis atkurtų tradicines kultūros normas – tai apima ir už moterų neapkentėjus balsuojančias kitas moteris, kurios palaiko tradicinius lyčių vaidmenis. Autoritarų rinkėjai taip pat palankiai vertina griežtas bausmes visiems, kurie jiems galimai grasina – tai leidžia Trampui teigti, kad migrantus reikia šaudyti, atskirti nuo jų vaikų ir užmėtyti ašarinėmis dujomis. Būtent dėl to autoritarai taip taikosi į aktyvistus ir nepriklausomus teismus – jos trukdo stipriam lyderiui, žadančiam užtikrinti grupės saugumą, stiprumą ir stabilumą, „dirbti savo darbą“.

Politikai – vis labiau sofistikuoti

Anksčiau šie du autoritarų rinkėjų tipai nebuvo vieningos nuomonės, už kurią politinę partiją balsuoti. Dabar matome, kaip vis labiau sofistikuoti politikai sugeba mobilizuoti ir pakankamai suvienyti šiuos rinkėjus, kad laimėtų referendumus („Brexit“) arba rinkimus (kaip antai JAV, Vengrijoje ir Lenkijoje). Šie politikai naudojasi tikrais grėsmių ir konkurencijos šaltiniais (pavyzdžiui, ekonomine krize ir terorizmu) arba su žiniasklaidos pagalba sukuria nebūtus pavojus (pavyzdžiui, dėl migracijos). Ir jie paverčia mažumas savo šalininkų baimių atpirkimo ožiu.

Knygoje paaiškinama, kas lemia autoritarines politines pažiūras, įskaitant išsilavinimą, lytį, amžių, religiją, miesto-kaimo padalijimą ir užimtumą. O tada pasiūlomos veiksmingos kovos su autoritarizmu priemones. To painios politologų analizės anksčiau neleisdavo daryti. Šios kovos priemonės yra pagrįstos žmogaus teisėmis, nes žmogaus teisių standartų kūrėjai taisykles sukalibravo taip, kad būtų sukurta aplinka, kurioje autoritarai neateitų į valdžią.

Nuo sausio mėnesio mes pradėsime teikti knygos įžvalgas trumpuose (gerokai trumpesniuose už šį!) straipsniuose. Bet galite ir patys į knygą įsigilinti. Ten ir bus visa reikiama informacija, jei kils klausimų.