Tech & Rights

Sprendžiam mes: Kas (nėra) demokratija?

Pasaulis - tai betvarkė. Griežtai kategorizuoti visų daiktų neįmanoma - kad ir demokratijos. Ir visa tai čiki priki, reikia priimti netvarką ir atsipalaiduoti

by Orsolya Reich

Paprastesniame pasaulyje būtų lengva spręsti, kas yra kas. Obuoliai ir kriaušės. Smėlio grūdai ir smėlio krūvos. Demokratijos ir diktatūros. Juoda ir balta. Deja, tai ne mūsų pasaulis. Pas mus egzistuoja kriobuoliai, atskirti tai, kas krūva, o kas ne, sunku, o daugybė vyriausybių randasi kažkur tarp dviejų kraštutinumų. Jos lyg ir demokratiškos, nes daug panašumų į (mūsų vertinimu) demokratiškas vyriausybes. Tačiau jos taipogi turi ir daug savybių, būdingų autoritariniams režimams.

Gali būti, kad jums teko skaityti kokį straipsnį, kuriame nuodugniai nagrinėjama, ar kuris nors tarpinis režimas iš tiesų yra demokratija. Ir galbūt manote, kad tokių straipsnių autoriai užsiima beprasmybėmis. Pasaulis tiesog yra betvarkė.

Neįmanoma visko suskirstyti į griežtas kategorijas. Reikia tiesiog priimti egzistuojančią netvarką ir nusiraminti.

Jei „demokratija“ būtų tokia pat sąvoka, kaip „obuolys“ ar „smėlio krūva“, būtumėt teisus. Bet taip nėra. Kasdienėje kalboje demokratija yra normatyvinis terminas – tai yra, žmonės žodžiu priskiria kažkokia vertę (demokratijai – teigiamą) ir tikisi, kad kiti jį vertins taip pat.

Pavyzdžiui, jei jūsų devynerių metukų sūnėnas sušuktų „Bet tai nedemokratiška!“, jis nenorėtų vien tik pabrėžti, kad sprendimo priėmimo procesas dėl televizoriaus pultelio negerbė „vienas asmuo, vienas balsas“ principo. Iš tikrųjų tai jis veikiausiai norėtų, kad visi visiems šeimos nariams (net nepilnamečiams) būtų suteikta balsavimo teisė, o pultelio likimą spręstų dauguma. Net jei ji norėtų „Gyvūnėlių kapinių“.

Aišku, jūsų sūnėnas galėjo klysti. Deja, visų įmanomų situacijų demokratiškai spręsti negalima. Tačiau nepaisant to, toks sprendimų priėmimo procesas yra vienintelis moraliai priimtinas būdas spręsti viešus klausimus, kai reikia, kad daugybė nesutariančių suaugusių galiausiai dirbtų išvien. Bent jau tuo tikime mes, Europos piliečiai.

Kai žmonės ginčijasi dėl vyriausybės vadinimo demokratija, jie ginčijasi dėl jos moralinio pripažinimo. Tai nėra vien tik kažkokia neaiškumų baimė – jie iš tiesų mano, kad mūsų veiksmai priklauso nuo to, kur nubrėšim liniją. Jei režimas demokratiškas – tai yra, moraliai priimtinas (bet nebūtinai tobulas ar nepriekaištingas) – reikia jį tobulinti. Jei režimas nedemokratiškas – moraliai nepriimtinas – reikia su juo kovoti. Iš empirinės pusės pilnai gali būti, kad tarp šimtaprocentinės demokratijos ir autokratinių režimų egzistuoja kažkokia tarpine sritis. Tačiau liniją brėžti vis tiek reikia, mat tarp dviejų galimų pasirinktinų veiksmų jokios tarpinio varianto nėra.

Prieš vertybes nusistatę Europos lyderiai tą tikrai žino. Kartais jie savo šalis vadina „neliberaliomis demokratijomis“. Tuo jie nori pasakyti, kad nors režimas galbūt kiek ir skiriasi nuo mūsų pripažįstamų demokratinių valstybių, tačiau vis tiek yra moraliai priimtinas. Taip nėra. Laisvių, pagrindinių laisvių ir teisinės valstybės principų nesilaikantys režimai nėra moraliai priimtini. Jų negalima vadinti demokratija.

Kaip jau turbūt pastebėjote, kalbėjome apie tai, kad svarbu mokėti atskirti demokratiją nuo nedemokratijos. Kad galbūt kažkokia tarpinė sritis tarp šių dviejų ir egzistuoja, tačiau vis reikia nubrėžti griežtą liniją. Tačiau mes nesigilinome, kas iš tiesų yra demokratija. Ar tai tiesiog „vienas asmuo, vienas balsavimas“ principą gerbiantis režimas, ar kas daugiau? O kuom svarbus moralinis priimtinumas? Kodėl demokratija yra vienintelė moraliai priimtina valdymo forma režimai? Jei jus domina šie klausimai, laukite kitų mūsų ciklo straipsnių ir sekite mus socialinėje žiniasklaidoje.

O ką manot jūs? Palikit komentarą mūsų „Facebook“ paskyroje ir su kitais padiskutuokit apie etikečių svarbą.

#WeDecide