Tech & Rights

#MeAndMyRights: Masinis sekimas - kaip šokoladinis arbatinis

Kodėl? Nes jis pavojingas ir nenaudingas. Tik tradiciniai informacijos rinkimo metodai iki šiol padėjo saugumo tarnyboms veiksmingai kovoti su terorizmu. Rezultatų neduodantis masinis sekimas naudoja išteklius, kurie galėtų tekti veiksmingiems metodams.

by Israel Butler

Turima medžiaga rodo, kad visais atvejais, kai saugumo tarnyboms pavyko sučiupti pagrįstai terorizmu įtariamus asmenis, taip pavyko padaryti ne dėl masinio sekimo metu surinktų įrodymų. Visi suėmimai buvo pagrįsti tradiciniais informacijos rinkimo metodais. Šios laiko išbandytos priemonės apima policijos tyrimus, tikslinį įtariamųjų sekimą, informacijos rinkimą iš informatorių ar draugų, giminių ar įtariamojo bendruomenės narių.

Kviečiame susipažinti su kitais #MeAndMyRights ciklo straipsniais

Panašių išvadų prieita ir kitais tyrimais – pavyzdžiui, saugumo tarnybos daugomos teroro aktų Vakaruose nuo 2001 m. sustabydyti negalėjo ne masinio sekimo įgaliojimų stokos. Beveik visų aktų atveju keli ar net visi kaltininkai jau iš anksto buvo saugumo tarnybų akiratyje. Jų sustabdyti nepavyko dėl to, kad saugumo tarnybos išpuolių metu jų paprasčiausiai nestebėjo. O kodėl? Paprastai tam yra trys priežastys, tačiau nė viena jų nėra susijusi su masinio sekimo nevykdymu. Pirma, saugumo tarnybos neturėjo pakankamai išteklių stebėti visus visus jas dominančius įtariamuosius. Vadinasi, teko prioritetizuoti. Deja, kartais nustatomi ne tie prioritetai. Antra, jos nekreipė dėmesio į informaciją apie konkrečius įtariamuosius, gautus iš kitų vyriausybių saugumo tarnybų. Trečia, saugumo tarnybos nesugebėjo dalintis, naudotis informacija, gauta iš kitų vyriausybės tarnybų ar departamentų. Vadinasi, masinis sekimas nėra atsakymas į terorizmą. Vietoj to, saugumo tarnyboms reikia skirti daugiau lėšų ir geriau organizuotis. Tai leistų sekti daugiau tikrų įtariamųjų ir tinkamai bendradarbiauti su kitomis valdžios institucijomis.

Masinis sekimas yra pavojingas: įrangai reikia pinigų, informacijai apdirbti reikia darbo jėgos, o rezultatų – nulis. Pinigai ir darbo jėga, kurie skiriami masiniam sekimui, galėtų padėti tobulinti tradicines, iš tiesų mus apsaugančias tyrimo formas. Be to, masinio sekimo metu atsiranda itin daug nereikšmingos informacijos, kuri atitraukia tyrėjų dėmesį nuo jau žinomų grėsmių.

Kviečiame susipažinti su kitais #MeAndMyRights ciklo straipsniais

2016 ir 2017 m. buvo ir išpuolių (pvz. sunkvežimio ataka Nicoje ir keletas pavienių užpuolikų atakų JAV ir Vokietijoje), kai kaltininkai dar nebuvo saugumo tarnybų akiratyje dėl galimo ryšio su terorizmu ar smurtiniu ekstremizmu. Tačiau šie žmonės paprastai jau buvo kitų valdžios institucijų akiratyje dėl nusikaltimų ir/ar psichinės sveikatos problemų. ES teisėsaugos agentūra Europolas perspėjo, kad pavienius užpuolikus labiau veikia psichinės sveikatos problemos, o ne pritarimas smurtiniam ekstremizmui. Vėlgi, masinis sekimas nėra tinkamas sprendimas kovai su tokiais užpuolikais: kam reikia iš visuomenės rinkti tiek daug informacijos, kai kaltininkai dažniausiai jau ir taip būna valdžios institucijų akiratyje? Vietoj to, vyriausybėms būtų protingiau užriktinti, kad, visų pirma, kad asmenims su psichinės sveikatos problemomis (kurie gali būti paskatinti vykdyti smurtą) būtų tinkamai rūpinamasi, ir antra, kad būtų užkirtas kelias kalinių radikalizavimui.

Jei norite gauti išsamesnės informacijos (arba susipažinti su aptarta medžiaga ir tyrimais), kviečiame susipažinti su pilna mūsų ataskaitos „Saugumas per žmogaus teises“ versija.