Tech & Rights

#MeAndMyRights: Jei masinis sekimas ir etninis profiliavimas blogai, kas yra gerai?

Kartais mus, žmogaus teisių gynėjus, bara už tai, kad tik verkšlename apie vyriausybių veiksmus užuot siūlę kokius protingus sprendimus. Taigi, pradėkime.

by Israel Butler

Kaip jau kalbėjom kitame straipsnyje, valdžios institucijos jau iš anksto žinojo dalies ar net visų pastarojo meto teroristinių išpuolių kaltininkų tapatybes. Jie buvo arba saugumo tarnybų akiratyje dėl smurtinio ekstremizmo, arba policijos akiratyje dėl nusikaltamos veiklos, arba kitų institucijų akiratyje dėl psichinės sveikatos problemų. Iš to galima manyti, kad informacijos iš plačiosios visuomenės rinkimas ir nagrinėjimas tėra brangaus saugumo tarnybų laiko ir išteklių švaistymas. Būtų geriau skirti joms daugiau išteklių konkrečių įtariamųjų stebėsenai, siekti geresnio bendradarbiavimo su užsienio žvalgybos tarnybomis kai reikia dalintis informacija. Vyriausybė taip pat turėtų keisti kalėjimų tvarką, kad kaliniai bausmės vykdymo metu nesusigundytu smurtiniu ekstremizmu. Būtų galima tobulinti psichinės sveikatos paslaugų teikimo tvarką, siekiant užtikrinti tinkamą priežiūrą. Taip pat reikėtų tobulinti informacijos dalijimosi tarp skirtingų valdžios institucijų tvarką, kad saugumo tarnybos būtų laiku įspėtos apie galimą pavojų.

Negana to, saugumo tarnybos gali keisti ir savo stebėsenos metodiką. Tyrimai rodo, kad didžiausias informacijos šaltinis kovoje su terorizmu ir nusikalstamumu yra pati visuomenė. Tiesą sakant, 2015 m. ir 2016 m. teroro išpuolių Prancūzijoje ir Belgijoje sustabdyti nepavyko iš dalies dėl to, kad policija nebendravo su vietos bendruomenėmis (vadinasi, ir negavo iš jų informacijos). Iš faktų galima spręsti, kad vyriausybė turėtų pereiti prie „bendruomenėmis pagrįsto“ saugumo modelio, peremtu policijos ir vietos gyventojų partneryste bei tarpusavio pasitikėjimu. Tai reikštų, kad bendruomenės ir policininkai savaime dalintųsi informacija, kai reikia spręsti kokią problemą. Tačiau tokia politika turi būti taikoma visos visuomenės (ne tik mažumų) atžvilgiu, siekiant sukurti tikrą pasitikėjimą valdžios įstaigomis, o ne ieškoti galimų informatorių. Kitaip bus pasiektas priešingas rezultatas – mažumos tik dar labiau nekęs ir nepasitikės valdžios institucijomis.

Kviečiame susipažinti su kitais #MeAndMyRights ciklo straipsniais

Aišku, galima manyti, kad yra per daug su smurtiniu ekstremizmu susijusių žmonių, kad saugumo tarnybos visus juos sužiūrėtų. Papildomos lėšos tiksliniam sekimui kažkiek padėtų, tačiau veikiausiai to būtų negana. Jei tai tiesa, vyriausybes turėtų išsiaiškinti žmonių radikalizacijos priežastis ir metodus. Jei pavyktų apriboti radikalizacijos tendencijas, būtų ir mažiau teroristų, dėl kurių reiktų rūpintis. Mokslininkų nuomone, asmenų atvertimas į smurtinį radikalizmą vyksta per kelis etapus.

Pirma, pyktis dėl neteisybės paskatina individą abejoti esama socialine, teisine, ekonomine ar politine santvarka. Tai gali būti patirta diskriminacija (pavyzdžiui, kai asmuo dėl savo etninės kilmės nepriimamas į darbą arba sustabdomas policijos) arba bendruomenės kančios šalyje (gyvenimas skurdžiuose rajonuose, aukštas nedarbo lygis, nusikalstamumas, prastas būstas, menkos galimybės įgyti išsilavinimą) ir svetur (ypač kai Vakarų valstybės remia represines diktatūras ar dalyvauti konfliktuose Artimuosiuose Rytuose).

Antra, tapatybės ar gyvenimo tikslo krizė. Kartais žmonės yra plėšomi tarp, iš vienos pusės, nacionalinės, iš kitos – etninės ar religinės tapatybės. Tokio konflikto tikimybė didėja, kai žmonės jaučia, kad neturi nieko, kas sietų juos su visuomene – pavyzdžiui, kai jie neturi darbo, išsilavinimo ar patiria diskriminaciją iš valdžios institucijų ar visuomenės.

Trečia, anksčiau paminėti veiksniai sudaro „kognityvinę spragą“, dėl kurio asmuo tampa pažeidžiamas. Būtent tuo momentu žmogus ieško atsakymų, kad suprastų savo išgyvenamą neteisybę ir izoliaciją. Būtent čia verbuotojas ar „mokytojas“ gali įterpti iš anksto paruoštus, gerai sudėliotus argumentus, paremtus selektyvia ir iškraipyta šventųjų raštų interpretacija, kad galėtų pasaulį atvaizduoti kaip konfliktą tarp musulmonų ir judėjų-krikščionių.

Kviečiame susipažinti su kitais #MeAndMyRights ciklo straipsniais

Ketvirtas ir paskutinis etapas – asmens įstojimas į tinklą ar grupę, kurios nariai kartu radikalėja, prižiūrimi mokytojo ar verbuotojo. Regis, šis procesas gali vykti ir internetu, kai asmenys pradeda aktyviai domėtis informacija, kuri leidžia jiems patiems save radikalizuoti. Šiame etape asmenys praranda nuostatas prieš nekaltų žmonių žudymą, kad būtų galima pateisinti būsimą smurtą.

Nors kai kurios vyriausybės ir teigia, kad bando užkirsti kelią asmenų radikalizacijai, paprastai dėmesys skiriamas tik paskutiniams etapams – pavyzdžiui, siekia užkirsti kelią radikalios medžiagos platinimui internetu. Tokiu būdu stengiamasi neleisti verbuotojams išnaudoti aptartos „kognityvinės spragos“. Tačiau norėdama sužinoti, kurie asmenys radikalėja, valdžia privalo sekti ištisas bendruomenes, kas kelia nepasitenkinimą ir nepasitikėjimą, verčia jas jaustis atstumtomis. O šie veiksniai juk ir prisideda prie asmenų radikalinimo.

Vietoj to vyriausybė galėtų spręsti problemas, kurios prisideda prie marginalizacijos ir izoliacijos. O iš tiesų reikia tik to, kad valdžios institucijos laikytųsi jau egzistuojančių savo žmogaus teisių įsipareigojimų: užtikrintų rasinę lygybę, baustų diskriminaciją ir neapykantos nusikaltimus, užtikrintų vienodas švietimo galimybes ir būsto (be segregacijos) galimybes, tinkamai atsižvelgti į savo žmogaus teisių įsipareigojimus sprendžiant užsienio politikos klausimus. Tai tiesiog padidintų žmonių atsparumą radikalizacijai.

Aišku, nereikia manyti, kad radikalizacijos pavojus išnyktų – visada bus asmenų, kuriuos galima įtikinti smurtauti. Tačiau įgyvendinus žmogaus teisių standartus, vyriausybės gerokai apribotų naujų teroristinių narių srautus, kas tik palengvintų saugumo tarnybų darbą.

Tai buvo paskutinis šio #MeAndMyRights ciklo straipsnis. Dabar jūs žinote, kodėl masinis sekimas ir etninis profiliavimas nepadeda kovoti su terorizmu. Tikimės, kad savo draugams ir šeimos nariams paaiškinsite, jog geriausias būdas užtikrinti mūsų visų saugumą – siekti, kad vyriausybės įgyvendintų savo teisinius įsipareigojimus ir laikytųsi žmogaus teisių standartų.

Jei norite gauti išsamesnės informacijos (arba susipažinti su aptarta medžiaga ir tyrimais), kviečiame susipažinti su pilna mūsų ataskaitos „Saugumas per žmogaus teises“ versija.

#MeAndMyRights