Tech & Rights

#MeAndMyRights: Informacijos perteklius - kodėl masinis sekimas nestabdo terorizmo

Masinis sekimas nėra veiksmingas dėl to, kad apkrauna saugumo tarnybos tokiu milžinišku informacijos kiekiu, jog analitikams sunku atskirti, kas svarbu, o kas - ne.

by Israel Butler

Pamenate 2008 m. išleistą Christopher Nolan filmą „Tamsos riteris“, kuriame Betmeną vaidina Christian Bale? Filmo pabaigoje, beviltiškai ieškodamas teroro aktą Gotame organizuojančio Džokerio (aktorius Heath Ledger), Betmenas prisijungia prie visų miesto gyventojų telefonų ir sukuria sistemą, padėsiančią jam tai padaryti. Didvyris turi aparatą, galintį atpažinti Džokerio balsą – jei šis prabils netoli bet kokio telefono mieste, Betmenas sužinos jo vietovę. Džokeris galų gale randamas ir abu didvyriai kiek pasimuisto, kol Betmenas... pabėga? (Prisipažinsiu – vis dar nesuprantu, kodėl Betmenas turėjo prisiimti kaltę už Harvey Dent nužudymą.)

Susipažinkite su kitais #MeAndMyRights ciklo straipsniais

Galbūt tai skamba kaip veiksmingas būdas kovoti su terorizmu masinio sekimo priemonėmis. Tačiau tai tėra fantastika. Masinis sekimas praktikoje taip neveikia. Saugumo tarnybos masinėmis sekimo priemonimis siekia atkapstyti jiems nežinomus galimus teroristus ir sąmokslus – vadinasi, jos iš tikrųjų nežino, ko ieško. Jei įtariamasis jau žinomas, tarnybos vykdytų tikslinį sekimas – paprasčiausiai slapta pasiklausytų jo telefono pokalbių ar perskaitytų jo el. laiškus.

Paprastai masinis sekimas vyksta taip. Visų pirma, saugumo tarnybos surenka ar perima milžinišką informacijos kiekį. Tai gali būti milijonai el. laiškų, per kelias savaites siųstų konkrečioje šalyje. Tada tarnybos šiuos duomenis filtruoja, siekiant sukonkretinti jų nagrinėjamą informaciją. Pavyzdžiui, galima pasilikti tik laiškus su konkrečia fraze arba laiškus, kurie buvo siųsti iš „Hotmail“ el. pašto adreso ar kurio miesto. Tada analitikai nagrinėja viską, kas liko. Tačiau netgi po intensyvaus filtravimo lieka tiek daug informacijos, kad analitikai paprastai negali peržiūrėti didžiosios jos dalies. Negana to, saugumo tarnyboms dar teks patikrinti, ar kiekvienas potencialus įtariamasis iš tiesų yra susijęs su teroristine veikla. Kai tai vyko JAV, FTB agentams teko daugybę kartų vaikytis vėjus – apklausti tūkstančius žmonių, kurie pasirodė esą visiškai nekalti. Taip švaistomi tarnybų ištekliai, kurie galėtų būti panaudoti tradiciniams ir jau pasiteisinusiems tyrimo metodams.

Paprasčiausiai per daug informacijos

Taigi, ar masinės sekimo priemonės naudingos? Masinis sekimas dar nėra padėjęs nustatyti potencialaus teroristo tapatybę ar užkirsti kelią teroro aktui. Tokią išvadą priėjo dviejų tyrimų dėl JAV nacionalinio saugumo agentūros teiginių, neva masinis sekimas buvo be galo svarbus šalies kovoje su terorizmu, autoriai. Vieną šių tyrimų vykdė JAV Kongreso rūmai, turėję prieigą prie įslaptintų dokumentų ir galėję apklausti NSA darbuotojus.

Tačiau kodėl gi masinis sekimas toks neveiksmingas gaudant teroristus? Daugiausia dėl to, kad jo metu paprasčiausiai surenkama per daug informacijos. Net filtruojant informaciją pagal paieškos kriterijus, saugumo tarnybos joje paskęsta. Informacijos tiek daug, kad sunku pasakyti, kas svarbu, o kas – ne, kas pagrįstai gali būti įtariamas, o kas tėra nekaltas asmuo. Norėdami suprasti, kodėl masinis sekimas neveiksmingas, trumpam grįžkime prie Betmeno: įsivaizduokite, kad saugumo tarnybos sukūrė magišką, į filme matytą prietaisą panašų įrenginį teroristams gaudyti. Dabar įsivaizduokite, kad saugumo tarnybos turi visų šalies teroristų balso įrašus, o magiškasis aparatas, naudojant sudėtingus algoritmus, gali 90 proc. tikslumu aptikti telefonu kalbančius teroristus. Tarkime, šalyje yra 3,000 teroristų. Tai reiškia, kad prietaisas aptiks 2,700 jų. Skamba neblogai, ar ne?

Susipažinkite su kitais #MeAndMyRights ciklo straipsniais

Tikslumas – svarbu

Saugumo tarnybos susiduria su problema – jei sistemos tikslumas yra 90 proc., reiškia, kad ji 10 proc. atvejų apsirinka. Vadinasi, kas dešimtas telefonu kalbantis nekaltas asmuo bus neteisingai nurodytas kaip teroristas. Jei telefonus turi 30 milijonų žmonių, apie 3 milijonų bus klaidingai identifikuoti teroristais. Tie 3 milijonai bus neatskiriami nuo 2,700 tikrų įtariamųjų. Norint išsiaiškinti, kas yra tie 2,700 teroristai, reiks papildomai tirti virš tris milijonus žmonių. Juo labiau, kad 90 proc. tikslumas šiuo atveju yra nepaprastai optimistiškas – šį skaičių parinkome norėdami pademonstruoti, kaip netgi numanomai tikslūs tyrimai gali nepešti jokios naudos. Žinant, kad teroristai keičia savo elgseną, norėdami likti nepastebėti, dabartiniai saugumo tarnybų metodai greičiausiai yra dar netikslesni. Pavyzdžiui, mūsų išgalvotame scenarijuje protingas teroristai greičiausiai savo balso paslėptų balso moduliatoriumi.

„Tamsos riterio“ pabaigoje Betmeno prietaisų kūrėjas Lucius Fox (aktorius Morgan Freeman) masinio sekimo aparatą sunaikina. Jam pavyksta įtikinti Betmeną, jog prietaisas neetiškas dėl to, kad milžinišku mastu pažedžia nekaltų asmenų teisę privatumą, ir taip pat pavojingas, nes suteikia daug galios operatoriui. Man labai patinka Christopher Nolan, tačiau toks masinio sekimo priemonių blogumo paaiškinimas nėra itin geras. Nesijaudinkite – per ateinančias savaites išsamiai paaiškinsime, kodėl masinis sekimas kelia tokį pavojų demokratijai.

Jei norite gauti išsamesnės informacijos (arba susipažinti su aptarta medžiaga ir tyrimais), kviečiame susipažinti su pilna mūsų ataskaitos „Saugumas per žmogaus teises“ versija.

#MeAndMyRights