Pataisos namuose bausmę atliekantis Jankovskis norėjo prisijungti prie Švietimo ir mokslo ministerijos valdomos svetainės AIKOS, kurioje talpinama informacija apie studijų programas.
Nuteistasis siekė išsiaiškinti, kaip galėtų studijuoti teisę neakivaizdiniu būdu. Tačiau Pravieniškių administracija atsisakė suteikti jam tokią prieigą.
„Jeigu kaliniai turėtų teisę pasinaudoti internetu, jie galėtų tęsti savo nusikalstamą veiklą“, teigė administracija. Šią poziciją palaikė ir Lietuvos teismai.
EŽTT: prieiga prie interneto vis plačiau suvokiama kaip žmogaus teisė
Strasbūro teismas pabrėžė, kad tokia Lietuvos institucijų pozicija buvo nepagrįsta.
Anot teismo, Jankovskis siekė informacijos apie studijas, kurios turėjo prisidėti prie jo reabilitacijos ir reintegracijos į bendruomenę. Svetainė, prie kurios jis siekė prisijungti, buvo administruojama ministerijos, tad negalėjo kelti saugumo grėsmės. Tuo tarpu Pravieniškių administracija net nesvarstė galimybės suteikti nuteistajam bent ribotos prieigos tik prie šios svetainės.
Sprendime teismas pažymėjo, kad interneto svarba naudojantis įvairiomis žmogaus teisėmis pripažįstama vis plačiau, o prieiga prie interneto vis dažniau suvokiama kaip žmogaus teisė.
Teismo nuomone, šie pokyčiai atspindi interneto svarbą kasdieniame žmonių gyvenime, ypač dėl to, kad tam tikra informacija prieinama tik internetu.
Ši byla nėra pirmoji, kurioje EŽTT sprendė dėl teisės naudotis internetu. 2016 m., Kalda prieš Estiją byloje, teismas nustatė Konvencijos 10 straipsnio pažeidimą, nes Estijoje kalinčiam asmeniui nebuvo suteikta prieiga prie teisės aktų ir teismų sprendimų duomenų bazių.
Būtina keisti valstybės požiūrį į nuteistųjų reabilitaciją
Abi bylos rodo, kad Strasbūro teismas teikia ypatingą dėmesį reabilitacinei bausmės funkcijai, kuri įtvirtinta ir Lietuvos Baudžiamajame kodekse. Kodeksas numato, kad bausmė skirta ne vien tik nubausti asmenį ir apriboti jo teises, bet ir „paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų“.
Tam reikalingi aktyvūs valstybės veiksmai, tiek modernizuojant pataisos namų ir kalėjimų infrastruktūrą, tiek keičiant požiūrį į nuteistuosius ir jų poreikius, kad atlikę bausmę jie taptų produktyviais visuomenės nariais. Priešingu atveju, nevykdant reabilitacijos, su nusikalstamumu susijusios problemos nėra sprendžiamos, o tiesiog atidedamos ateičiai.