Europos Žmogaus Teisių Teismas jau antrą kartą per pastarasias porą savaičių pasmerkė Italiją dėl to, kad ši pažeidė Žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnį. Abu kartus pažeidimai buvo susiję su policijos pareigūnų vykdomu smurtu. Iš pradžių Italija buvo pasmerkta Dimitri Alberti byloje, o dabar Teismas nustatė, kad Valentino Saba 2000 m. balandžio 3 d. Sasario kalėjime patirtas smurtas pažeidė jo žmogaus teises. Tačiau šįkart Teismas pasmerkė ne tik konkretų smurto atvejį, bet taip pat ir tai, kaip Italija į jį reagavo - anot Teismo, šalis nesugebėjo pilnai įvykdyti savo įsipareigojimo atlikti išsamų ir veiksmingą įvykio tyrimą, kaip to reikalauja įstatymai.
„Pagaliau, po 14-os metų, sulaukėme teisingumo,“ sakė organizacijos „Antigone“ pirmininkas Patrizio Gonnella. „Bet tam ir vėl prireikė Europos Žmogaus Teisių Teismo įsikišimo. Šie sprendimai daro gėdą civilizuotoms valstybėms - tokioms, kaip Italija - kurios turėtų gebėti su visais elgtis pagarbiai, nepažeizdamos jų orumo. Tai, kad mūsų teisingumo sistema nesugeba tinkamai reaguoti į 3 straipsnio pažeidimus, taip pat yra rimta problema. Taip atsitinka dėl to, kad Italijos baudžiamasis kodeksas nebenumato atskiros baudžiamosios atsakomybės už kankinimą. Jei tai būtų traktuojama kaip atskiras nusikaltimas, šios bylos senaties terminas nebūtų buvęs toks trumpas.“
„Dėl šios priežasties politikai dabar turi pareiškti savo poziciją tam tikrais neatidėliotinais klausimais: baudžiamosios atsakomybės už kankinimas įtraukimas į baudžiamąjį kodeksą; smurtą prieš sulaikytus asmenis vykdančių asmenų nebaudžiamumas; ir tinkami teisėsaugos pareigūnų švietimo ir mokymų mechanizmai, “ tęsia Gonnella.
Būtent „Antigone“ padėjo valstybei iškelti bylą dėl smurto Sasario kalėjime, tuo pradėdama didžiausią visų laikų smurto kalėjimuose tyrimą Europoje. Tyrimo pasekoje buvo suimti beveik 100 policijos pareigūnų bei kitų darbuotojų.
Pateikiame ištrauką iš trečiosios „Antigone“ paskelbtos ataskaitos apie kalėjimo sąlygas („Antigone kalėjime“), kurioje kalbama apie įvykius Sasaryje:
„2000 m. kovo 27 d., apie vidurnaktį, San Sebastiano kalėjimo Sasaryje kaliniai pradėjo taikią protesto akciją - pradėjo stalo įrankiais barškinti kamerų grotas, padegė savo antklodes ir sprogdino dujų balionėlius. Po šios akcijos protestuoti ir streikuoti ėmė kalėjimo prižiūrėtojai. Dėl streiko kaliniai nebegalėjo naudotis sopravvitto (valgykla) ir liko be cigarečių. Balandžio 3 d. buvo suorganizuota visuotinė kalinių evakuacija - jie turėjo būti perkelti į kitus kalėjimus Sardinijoje. Perkėlimo metu 30 kalinių buvo žiauriai sumušti. Jų giminės užprotestavo ir pateikė pirmuosius skundus. 2000 m. balandžio 18 d. „Antigone“ susitiko su įkalinimo įstaigų administracijos vadovu. Balandžio 20 d. jaunų sumuštų kalinių motinos suorganizavo budėjimą prie žvakių šviesos. 2000 m. gegužės 3 d. prokuratūra išdavė 82-ų pareigūnų sulaikymo orderius, ko pasekoje 22-u buvo įkalinti, o 60-iai buvo skirtas namų areštas. Tyrime dalyvavo įkalinimo įstaigų administracijos regioninis vadovas, kalėjimo viršininkas ir įkalinimo įstaigų policijos vadas.“
„Tą dieną, kratos metu, buvau patekęs į liūtų guolį - aikštę, į kurią buvo galima patekti per tunelį. Visi turėjome eiti į salę tuo pačiu taku, laikydami rankas už nugaros. Tą dieną, kai mane surakino antrankiais, aš tiesiog atsijungiau. Pamenu, kad mane nurengė, ir kad kažkas man sakė, esą man atsibos vaidinti bosą. Aš net bandžiau vaidinti, neva apalpau, tikėdamasis, kad jie paliks mane ramybėje - tačiau jie mane mušė ir gulintį. Salėje sutikau kalinį, kuris buvo apsišlapinęs,“ sakė 75-oje kameroje buvęs Gavino P.
„Vadovas pagriebė mane už ausies, bandydamas išplėšti auskarą. Kitas sargas įsiterpė, norėdamas mane apginti. „Prie tavęs grįšiu vėliau,“ man sakė vadas,“ pasakoja kalinys Masimo D. Kitas kalinys ir liudininkas, Constantino C., prisimena vieną šiurpiausių įvykių vaizdų: kai kito kalinio galva prievarta panardinama į vandens kibirą.