Po tokių prašymų gyvame eteryje Vokietijos prokurorai pateikė ponui Karamanui bei porai kitų darbuotojų kaltinimus dėl sukčiavimo; Frankfurto regioninis teismas pripažino du kaltinamuosius kaltais dėl sukčiavimo sunkinančiomis aplinkybėmis. Teismas tuo metu neteisė pono Karamano - jo byla buvo nagrinėjama atskirai- tačiau nuosprendyje keletą kartų buvo paminėtas jo vardas.
Dėl šios priežasties ponas Karamanas kreipėsi į Vokietijos Federalinį Konstitucinį Teismą, tvirtindamas, kad buvo pažeista jo nekaltumo prezumpcijos teisė. Teismas šio skundo nepatenkino, tad ponas Karamanas kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą (paraiška 17103/10), teigdamas, kad 2008 m. nuosprendyje paminėjus jo vardą buvo pažeista Konvencijos 6 straipsnio 2 dalis (nekaltumo prezumpcija).
Teismas 2014 m. vasario 27 d. paskelbtame sprendime konstatavo, kad nekaltumo prezumpcija gali būti pažeista ir tuo atveju, kai kitų asmenų bylų nuosprendžių motyvuose randasi duomenys apie trečias šalis. Kita vertus, teisėjai Strasbūre sutiko su Vokietijos teismo argumentu - tam, kad teisėjai galėtų nustatyti kurio nors konkretaus kaltinamojo kaltę sudėtingų lygiagrečių bylų prieš kelis ar daugiau asmenų (teisiamų atskirai) nagrinėjimo metu, jie privalo ištirti ir trečių šalių dalyvavimą įvykiuose. Tačiau teisėjams galima nurodyti tik pačius būtiniausius su šiais asmenimis susijusius faktus.
Teismas pažymėjo, kad Vokietijos teisinėje sistemoje galioja nekaltumo prezumpcijos principas. Tai neleidžia teismui spręsti apie kaltę asmenų, kurie nėra kaltinami toje konkrečioje byloje. Šioje sukčiavimoje byloje teismas privalėjo nustatyti, kur buvo šios nusikalstamos gaujos vadeivos, nurodydamas, kad jie randasi Turkijoje. Kažkas privalėjo vadovauti šiai nusikalstamai organizaciijai, ji negalėjo apsieiti be žmonių, galinčių sugalvoti naujų būdų pasisavinti pinigus. Siekdamas atlikti visapusišką bylos faktų analizę, Frankfurto prie Maino teismas negalėjo apsieiti nepaminėjęs pono Karamano - Turkijos pilietybę turinčio transliuojančios įstaigos (kurioje ši afera ir buvo vykdoma) direktoriaus.
Atsižvelgdamas į Vokietijos teismo naudotus žodžius, EŽTT pastebėjo, kad ponas Karamanas buvo paminėtas kaip „kaltinamasis kitoje byloje“. Taip išsireikšdamas teismas nenurodė jokios nuomonės dėl pono Karamano kaltės, kadangi jo byla vis dar buvo nagrinėjama. Apie jo kaltę taip pat nebuvo užsiminta ir kitu Vokietijos teismo išsireiškimu, „užkaboriuose veikę žmonės“. Negana to, tiek bylą nagrinėjusio Vokietijos teismo nuosprendyje (kuris buvo paskelbtas teismo tinklapyje), tiek Vokietijos Konstitucinio Teismo sprendime buvo nurodyta, kad pono Karamano laikymas kaltu toje konkrečioje byloje prieštarautų jo nekaltumo prezumpcijai - esminiam baudžiamojo kodekso principui. EŽTT priėjo išvadą, kad tokio sudėtingo teismo proceso metu, kuriame dalyvavo tiek daug kaltinamųjų, Vokietijos teismai ėmėsi atitinkamų priemonių nekaltumo prezumpcijai apsaugoti. Vadinasi, Frankfurto teismas nepažeidė nei prezumpcijos principo, nei Konvencijos. Du EŽTT teisėjai su šiuo sprendimu nesutiko - jų nuomone, pateikdamas kaltinamojo vardą greta nusikalstamos grupuotės vadeivų apibūdinimo Vokietijos teismas vienareikšmiškai užsiminė apie jo kaltę.
Ši byla parodo, kaip kartais sunku teisėjams nagrinėti tokias kelių lygmenų bylas. Viena vertus, kaip ir šio Vokietijos teismo teisėjai, jie privalo vengti iš anksto susidaryti nuomonę apie kaltinamojo kaltę; kita vertus, jie taip pat privalo užtikrinti, kad įvykiai būtų atkurti kiek įmanoma tiksliau ir teismas galėtų bešališkai bei teisingai nagrinėti bylą, savo žodžiais neįtakodamas kitų, kad ir susijusių, bylų sprendimų.