Tech & Rights

Europos Parlamentas balsuos dėl Orbano Vengrijos: visa, ką reikia žinoti

Kitą savaitę Europos Parlamente vyks istorinis balsavimas dėl pavojaus demokratijai Vengrijoje. Kokios egzistuoja rizikos? Kas greičiausiai nutiks? Skaitykite ir sužinokite.

by Israel Butler

Dėl ko vyks balsavimas?

Europarlamentarai spręs, ar pradėti procesą, dėl kurio Vengrijos vyriausybei ilgainiui gali būti taikomos ES sankcijos. EP nariai dėl rezoliucijos ir pranešimo projektų balsuos rugsėjo 11 d. Jei bus nubalsuota už, bus aktyvuotas Europos Sąjungos sutarties 7 straipsnio mechanizmas. Parlamentas nebalsuos dėl to, ar taikyti sankcijas Vengrijos vyriausybei, mat neturi tam įgaliojimų. Priėmus rezoliuciją, Vengrijos situacija tik būtų formaliai įtraukta į ES Tarybos darbotvarkę. Taryboje posėdžiauja visų ES valstybių ministrai. Įtraukus Vengriją į vyriausybių darbotvarkę, šios privalės aptarti susidariusią padėtį ir galiausiai nuspręsti, ar Vengrijoje egzistuoja rimta problema.

Kas privertė Europos Parlamentą sunerimti dėl Vengrijos?

Tai bus jau šeštoji Europos Parlamento rezoliucija dėl Vengrijos nuo 2010 m., kai ministro pirmininko Orbano partija „Fidesz“ pateko į valdžią. Tai išties daug! Paprastai tokios rimtos žmogaus teisių problemos, kad pritrauktų Europos Parlamento dėmesį, būdavo už ES ribų, kaip antai Zimbabvėje, Rusijoje ar Mianmare. Išskyrus neseniai į akiratį patekusį Lenkijos atvejį, situacija ES šalyje retai kada ant tiek pablogėja, kad Europos Parlamentui atsiranda poreikis priimti dėl to rezoliuciją.

Rezoliucijos projekte ir prie jo prisegtame pranešime pateikiami nuogąstavimai dėl įvykių Vengrijoje nuo 2010 m. Juos galima apibendrinti štai kaip:

  • Vyriausybė kontroliuoja viešąsias diskusijas. Viešieji transliuotojai ir privati žiniasklaida dažniausiai palaiko vyriausybę. Privačios žiniasklaidos įmonės arba priklauso vyriausybės draugeliams, arba bijo ją kritikuoti (kad neprarastų iš vyriausybės per reklamos sutartis gaunamų pajamų arba kad nebūtų nubaustos pasitelkiant neaiškiai surašytas taisykles). Vadinasi, dauguma visuomenei teikiamų žinių vienpusiškai liaupsina vyriausybę. Visuomenė šeriama sąmokslo teorijomis apie tai, kaip NVO ir ES neva skatina migraciją į Vengriją, taip pat nerimą keliančiomis istorijomis apie prieglobsčio prašytojų bandymus sunaikinti tautą. Tuo tarpu informacija apie vyriausybės korupcijos skandalus pateikiama tik keliuose nepriklausomuose žiniasklaidos kanaluose.
  • Vyriausybė labai apsunkino teismų galimybes užtikrinti, kad nebūtų piktnaudžiaujama valdžia. Vyriausybė atleido daugumą šalies vyriausiųjų teisėjų, priskyrė politinių sąjungininkų į Konstitucinį Teismą, atėmė iš Konstitucinio Teismo įgaliojimą tikrinti, ar nauji įstatymai neprieštarauja pilietinių laisvių standartams. Taipogi egzistuoja galimybė drausti teisėjus, perskirstyti bylas, skirti ar šalinti aukščiausio rango teisėjus. Kadangi dauguma žemesnės instancijos teismų vis dar nepasiduoda vyriausybės užmačioms, pastaroji sukūrė naują teismą, kuris spręs rinkimų, teisės į viešą protestą ir korupcijos klausimus.
  • Vyriausybė performulavo rinkimų taisykles taip, kad „Fidesz“ partijai būtų sunku pralaimėti. Rinkimų apygardų ribos buvo perbrėžtos taip, kad būtų būtų naudinga valdančiajai partijai; vyriausybė panaudojo valstybės lėšas viešam informacijos skelbimui, kurio metu aidėjo partijos rinkimų kampanijos šūkiai; dauguma visuomenės gaunamų žinių palaiko valdančiąją partiją.
  • Vyriausybė yra itin korumpuota. Stambūs valstybiniai kontraktai reguliariai sudaromi su vyriausybės sąjungininkais, kurie nustato astronomines kainas ir pasigviešia valstybės lėšas – įskaitant ir ES pinigus.
  • Vyriausybė apribojo daugybę pilietinių ir pagrindinių laisvių. Tai apima bandymus uždaryti Vidurio Europos universitetą ir NVO, pastangas užkirsti kelią pabėgėliams prašyti prieglobsčio, ir nieko nedarymą dėl rasizmo prieš romus, musulmonus ir žydus, taipogi dėl smurto šeimoje.

Kaip buvo parengta rezoliucija ir pranešimas?

Didžioji dalis Europos Parlamento darbo vyksta per EP narių komitetus. Kiekvienas komitetas specializuojasi kokiame tai klausime, kaip antai prekyba ar energetika. Rezoliuciją dėl padėties Vengrijoje kartu su pranešimu ruošė Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitetas (LIBE). Komitetas paskiria EP narį (vadinamą pranešėju), atsakingą už tyrimus ir teksto sudarymą. Pranešimui dėl Vengrijos vadovavo Žaliųjų grupei priklausanti Judith Sargentini. Visos kitos frakcijos (kitos kairiųjų, centristų ir dešiniųjų frakcijos) skiria savo „šešėlinius“ pranešėjus. Daugumą darbo atlieka pranešėja, tačiau norint užtikrinti, kad kitos frakcijos nenubalsuotų prieš pranešimą, ji reguliariai ruošiamą dokumentą derina su kitomis politinėmis frakcijomis. Dėl šios rezoliucijos ir pranešimo pranešėja taip pat susitiko ir su teisių gynėjais, universitetų ir tyrimų institutų ekspertais, Vengrijos vyriausybės atstovais ir kitų tarptautinių organizacijų (kaip antai Jungtinės Tautos ir Europos Taryba) ekspertais.

Už pranešimą LIBE komitete balsavo 37 nariai, prieš – 19. Dar keturi Europos Parlamento komitetai papildomai pateikė savo ruoštus dokumentus apie Vengriją, dar vadinamus „išvadomis“, kuriuose analizuojami skirtingi klausimai, kaip elgesys su moterimis, žiniasklaidos laisvė ir universitetai. Šios išvados, kuriose sutinkama, kad kad reikia aktyvuoti 7 straipsnio mechanizmą, irgi buvo priimtos nemaža balsų persvara.

Pranešime pateiktos išvados daugiausia grindžiamos tarptautinių organizacijų ekspertų institucijų paruoštų ataskaitų informacija. Visos ES narės priklauso šioms tarptautinėms organizacijoms ir yra davusios leidimą savo ekspertams stebėti demokratijos, įstatymų viršenybės ir žmogaus teisių standartus. Daugelis šių įstaigų tokį darbą dirba jau daugiau nei 50 metų; jų ekspertus skiria ir tvirtina pačios vyriausybės. Tarp jų yra keletas Jungtinių Tautų, Europos Tarybos ir ESBO ekspertų institucijų. Būtų paprasčiausiai sunku patikėti, kad rezoliucijoje ir pranešime pateikta informacija yra netiksli ar šališka.

Kokia tikimybė, kad rezoliucija bus priimta?

Ši rezoliucija yra ypatinga. Norint aktyvuoti 7 straipsnio mechanizmą, neužteks daugumos europarlamentarų balsų – už rezoliuciją turi nubalsuoti du trečdaliai balsuojančiųjų.

Ministro pirmininko Orbano „Fidesz“ partijos europarlamentarai priklauso Europos liaudies partijai (ELP) – didžiausiai frakcijai Europos Parlamente. Dar visai neseniai ELP frakcija iš lojalumo savo narei, „Fidesz“, visada vieningai balsuodavo prieš Vengrijos vyriausybei kritiškas rezoliucijas. Tačiau 2017 m., paskutinio balsavimo dėl Vengrijos metu, situacija pasikeitė. Kadangi Orbanas ir toliau griauna demokratiją, vis daugiau ELP frakcijos narių dėl to ėmė jaustis nepatogiai. Kai buvo balsuojama dėl rezoliucijos apie Vengriją 2017 m., ELP frakcija buvo taip susiskaldžiusi, kad jos politiniai lyderiai leido nariams balsuoti kaip nori – tai yra, pagal savo įsitikinimus, o ne remiantis oficialia frakcijos pozicija. ELP pasidalino į tris dalis. Iš 200 balsavusių ELP eurparlamentarų, 67 pritarė rezoliucijai, 93 nepritarė ir 40 susilaikė. Iš viso už rezoliuciją balsavo 58 proc. Europos Parlamento narių.

Norint, kad dabartinė rezoliucija kitą savaitę būtų priimta, reikia viltis, kad 2017 m. prieš ją balsavę ar susilaikę ELP nariai pakeitė savo nuomonę. Ar ELP nariai pakeitė savo poziciją padės suprasti tai, kaip jie balsavo penkiuose komitetuose rengiant šią rezoliuciją.

Penkių komitetų balsavimuose iš viso dalyvavo 42 ELP nariai. 10 ELP europarlamentarų, kurie anksčiau balsavo prieš, susilaikė arba išvis nebalsavo, persigalvojo ir palaikė 7 straipsnį (6 balsavo už, 4 susilaikė). Tačiau būtina pažymėti, kad 6 už 2017 m. rezoliuciją balsavę Europos Parlamento nariai apsigalvojo ir dabar balsavo prieš (2) arba susilaikė (4). Žinoma, čia tik užmetėme žvilgnį į kai kurių ELP narių mąstyseną. ELP nariai iš Nyderlandų, Švedijos, Suomijos ir Liuksemburgo vis dažniau kritikuoja „Fidesz“, o frakcijos nariai iš Lenkijos, Airijos, Portugalijos, Belgijos, Graikijos ir Maltos daugiausia balsavo už 2017 m. rezoliuciją. Tačiau išskyrus didelę populiaciją turinčią Lenkiją, iš minėtų mažesnių valstybių ELP frakcijoje nėra daug narių. Norint, kad kitą savaitę būtų nubalsuota už rezoliuciją, ją turės palaikyti daug gausesnės ELP narių gretos iš Vokietijos, Italijos, Ispanijos ir Prancūzijos. O jie dar neleido suprasti, ką galvoja.

Gali būti, kad daugelis ELP narių vis dar mieliau palaikytų „Fidesz“, mat baiminasi dėl to, ką po kitų metų kovo mėn. vyksiančių EP rinkimų padarys Orbanas. ELP mano, kad turės atsisakyti dalies vietų Europos Parlamente, o jei pritars 7 straipsnio mechanizmo aktyvavimui, Orbanas keršys pervesdamas savo EP narius į kitą frakciją, taip dar labiau susilpninant ELP. Orbanas neseniai susitiko su Šiaurės lygai priklausančiu Italijos ministro pirmininko pavaduotoju Mateo Salvini. Ši grupė nėra ELP frakcijos dalis. Tai gali būti užslėptas grasinimas ELP – jei ir toliau nesaugosite manęs nuo atsakomybės, sudarysiu naują politinę grupę su kitais populistais autoritarais.

Situaciją komplikuoja ir kiti veiksniai. Kai kurie Rumunijos centro kairiųjų pažiūrų europarlamentarai (kurie bet kuriuo kitu atveju palaikytų rezoliuciją) gali nepritarti 7 straipsnio mechanizmo aktyvavimui dėl baimės, kad Rumunijai po to grės toks pat likimas. Šie europarlamentarai priklauso valdančiąjai partijai, siekiančiai susidoroti su protestuotojais prieš korupciją ir NVO, kurios kovoja su valdžios noru susilpninti antikorupcinius įstatymus ir teismus. Negana to, kai kurie europarlamentarai gali tiesiog neatvykti balsuoti dėl to, kad bus užsiėmę savomis rinkimų kampanijomis.

Kodėl tai taip svarbu?

Galbūt tai Jums ir neįdomu, tačiau 7 straipsnio mechanizmas iki šiol dar niekada nebuvo įgyvendintas. Europos vyriausybės nori tarpusavyje palaikyti santarvę ir nerizikuoti konfliktu dėl to, kad pernelyg įsigilino į žmogaus teisių situaciją kurioje nors šalyje. Tai nereiškia, kad jos apie tai nešneka – dar ir kaip šneka! Tačiau tokios diskusijos vyksta kitur, pavyzdžiui, Jungtinėse Tautose, ESBO ir Europos Taryboje. Valstybės apie tai šneka kuo toliau nuo ES, kad nesudrumstų palyginti sklandaus bendradarbiavimo tokiais klausimais, kaip laisva prekyba, aplinkos apsauga ir kova su organizuotu nusikalstamumu. Tačiau kadangi pagrindinėms laisvėms kilo rimtas pavojus dėl populistų autoritarų Vengrijoje ir Lenkijoje, nemažai ES valstybių narių ėmė uždavinėti gana nemalonius klausimus.

Kas yra 7 straipsnio mechanizmas?

7 straipsnis buvo sukurtas kaip nepaprastais atvejais taikoma priemonė esminei demokratijos ir pilietinių laisvių apsaugai užtikrinti. Jį galima pasitelkti tik tuo atveju, jei šalis rimtai ir sistemingai pažeidinėja tinkamą šiuolaikinės demokratijos funkcionavimą užtikrinančias taisykles. Tai apima tokius dalykus, kaip laisva ir nepriklausoma žiniasklaida, valdžios piktnaudžiavimą sustabdyti galintys nepriklausomi teismai, mažumas bei pagrindines laisves saugančios taisyklės. ES bandė politiniu spaudimu ir teisiniais procesais priversti Orbaną liautis griovus demokratijos pamatus, tačiau tai neturėjo realaus poveikio. Pajutęs tarptautinį spaudimą, Orbanas paprastai žengia tris žingsnius į priekį ir tuo pačiu vieną atgal – tai reiškia, kad daugybė žalingų reformų lieka nepaliestos.

7 straipsnio mechanizmo procesas yra ilgas. Reikia, kad skirtingais etapais Taryba dėl to balsuotų bent tris kartus. Norint susitarti dėl sankcijų prieš šalį, tam turi pritarti visos narės (išskyrus tą, dėl kurios ir vyksta procesas). 7 straipsnis pirmą kartą aktyvuotas buvo visai neseniai, kai Komisija įtraukė Lenkiją į Tarybos darbotvarkę dėl to, kad šios vyriausybė perėmė šalies teismus savo žinion. Po kelių susitikimų dėl Lenkijos ministrai taip ir nepriėmė oficialaus sprendimo. Tokiems spektakliams reikia ne spragėsių – reikia miegmaišio.

Pagal 7 straipsnį taikomos sankcijos – tai teisių, kurias šalis gauna įstojusi į ES, atėmimas. Dažniausiai kalbama apie vyriausybės balsavimo teisės praradimą, kas užkirstų kelią šaliai dalyvauti ES įstatymų leidyboje. Tačiau į ES įstojusios vyriausybės gauna daugybę privilegijų, kaip antai ES finansavimas, laisva prekyba Europoje, galimybė perversti pinigus, pirkti ir parduoti paslaugas visoje ES. Jau nekalbant apie galimybę dalyvauti šimtuose susitikimų, kuriuose sprendžiama dėl įstatymų ir politikos.

Tai koks gi verdiktas?

Orbano vadovaujama Vengrija tapo panaši į renkamą autokratiją. Jo sukurta valstybė nebeatitinka demokratijos modelio, dėl kurio praeito amžiaus šeštajame dešimtmetyje susitarė Europos šalys. Tam, kad šalis galėtų kandidatuoti į ES, ji privalo įrodyti, jog yra numačiusi apsaugos priemones tinkamam demokratijos funkcionavimui užtikrinti, jog joje veikia nepriklausomi teismai, galintys priversti vyriausybę atsakyti už savo veiksmus, leisti visoms visuomenės dalims dalyvauti pilietiniame ir politiniame gyvenime, užtikrinti pagrindinių laisvių apsaugą. Šios apsaugos priemonės buvo nustatytos, kad daugiau nebeatsirastų autoritarinės valstybės ir niekada nebesikartotų Antrojo pasaulinio karo siaubai. Prieš Vengrijos vyriausybę surinkti objektyvūs, tikslūs ir įtikinami įrodymai. Prieš Orbaną nebuvo veiksmingos jokios kitos ES priemonės. Turėtų būti savaime aišku, kad reikia balsuoti už rezoliuciją ir pranešimą. To negalima paneigti net pragmatizmu: Orbanas negali būti ištikimas ELP, kai tuo pačiu meilinasi šios grupės priešininkams Lenkijoje ir Italijoje.