Iš neseniai paviešintos Vyriausybės ryšių centrinės tarnybos (GCHQ) informacijos apie Jungtinės Karalystės slaptą vidinę sekimo politiką tapo aišku, kad britų žvalgybos tarnybos, norinčios neribotai ir masiškais kiekiais gauti žvalgybos duomenų iš NSA ar kitų užsienio agentūrų, neprivalo tam gauti orderį; negana to, tarnybos šiuos duomenis taip pat gali iki dviejų metų saugoti milžiniškoje ir paieškai pritaikytoje duomenų bazėje.
Prieš tai nežinomos vidinės politikos detalės (kurias GCHQ buvo priversta atskleisti, kai po Edward Snowden paviešintų faktų į teismus buvo kreiptąsi dėl sekimo praktikos teisėtumo) parodė, kad žvalgybos tarnybos galėjo be Valstybės sekretoriaus orderio prieiti prie JAV kabeliais ar per JAV imonių partnerystes masiškai rinktų duomenų. Tokia pozicija prieštarauja Žvalgybos tarnybų komiteto 2013 m. liepos pareiškimams, kuomet buvo tikinama, kad kiekvieną kartą, kai GCHQ nori gauti informacijos iš JAV, ji privalo tuo tikslu gauti orderį.
Silpnos apsaugos priemonės
Vyriausybės taip vadinamosios „priemonės“ taip pat leidžia daryti prielaidą, kad iš užsienio žvalgybos tarnybų perimtai medžiagai nėra taikomi net ir tie silpni saugikliai, kurie saisto JK „Tempora“ sekimo programos perimamą informaciją. Britų žvalgyba gali naršyti po užsienio žvalgybos tarnybų surinktą medžiagą be jokių rimtesnių apribojimų, o pačią medžiagą - tiek susirašinėjimą, tiek metaduomenis - gali saugoti iki dviejų metų.
Tarnybų politikos krypčių apibūdinimai buvo atskleisti slapto Tiriamųjų galių tribunolo (angl. „Investigatory Powers Tribunal“) posėdžio dalyviams. Tribunolas šiuo metu nagrinėja žmogaus teisių organizacijų (jų tarpe - „Privacy International“, „Liberty“ ir „Amnesty International“) pateiktą skundą dėl GCHQ sekimo praktikos teisėtumo. Nors liepos mėnesį ši byla buvo nagrinėta viešame posėdyje, pačios priemonių detalės tribunolui buvo atskleistos uždarame posėdyje, kuriame ieškovai negalėjo dalyvauti. Kai kurios minėtos politikos detalės buvo paviešintos, kad ieškovai galėtų jas komentuoti.
„Mes visą laiką sakėme, kad įstatymai mūsų veiksmingai nesaugo nuo masinio žvalgybos tarnybų sekimo“, - kalbėjo „Liberty“ teisės programų vadovas James Welch. „Posėdyje vyriausybė laikėsi pozicijos, kad buvo numatytos pakankamos apsaugos priemonės, tik jų nebuvo galima viešinti. Jau nekalbant apie tai, ar slapti saugikliai apskritai gali atlikti savo funkciją, iš šių nenoriai atskleistų detalių susidaro visai kitas įspūdis.“
Tai - pirmas kartas, kai vyriausybė atskleidė tam tikras šios slaptos vidinės politikos detales. Dabar tokios politikos krypčių buvimu vyriausybė bando įrodyti, kad vykdydama masinį sekimą ir aktyviai dalindamasi sekimo medžiaga su NSA ji neperžengė įstatymo ribų. Vyriausybės teigimu, dėl šios tvarkos jos veiksmai atitinka Žmogaus teisių įstatymo keliamus reikalavimus - nepaisant to, kad ji yra slapta ir nepriklauso nuo visuomenės kontrolės.
Dideliais kiekiais perduodami duomenys
Dėl paviešintos tvarkos taip pat tapo aišku, kad apsikeitimą pirminiais žvalgybos duomenimis tarp valstybių vyriausybių - tame tarpe ir JAV bei Jungtinės Karalystės - iš tiesų saisto tik minimalūs saugikliai ir menki apribojimai. Tai, kad GCHQ gali be orderio iš užsienio žvalgybos tarnybų prašyti didelių kiekių „neanalizuotų“ pirminių duomenų - vien dėl to, kad juos gauti Jungtinėje Karalystėje būtų „techniškai neįmanoma - parodo žvalgybos tarnybų bendradarbiavimą reglamentuojančių teisės aktų trūkumus. Dėl esamos tvarkos kyla rimtas pavojus, kad šios tarnybos, norėdamas gauti prieigą prie milžiniško duomenų kiekio, paprasčiaisiai apeis britų teisinėje sistemoje numatytus apribojimus.
Tam tikros atskleistos šios tvarkos detalės taip pat kelia pagrįstų abejonių apie Žvalgybos ir saugumo komiteto (ISC) vykdomą priežiūrą. Praeitą savaitę užsienio reikalų sekretorius komitetui davė savo parodymus, susijusius su pastarojo šiuo metu vykdomu privatumo ir saugumo tyrimu. 2013 m. liepą ISC tyrė GCHQ priėjimą prie NSA vykdytos programos „PRISM“, o tyrimo pabaigoje tikino visuomenę, kad „visais atvejais, kai GCHQ prašė informacijos iš JAV, tam jau buvo išduotas ministro pasirašytas orderis, kaip kad to rekalauvo 2000 m. Tyrimo galių reguliacijos įstatyme numatytos teisinės apsaugos priemonės.“
Šis pareiškimas neatsakė į klausimą, ar GCHQ galėjo reikalauti informacijos be orderio, ir dėl to nebuvo atskleista, kad toks orderis GCHQ iš tiesų nėra būtinas norint pasinaudoti „PRISM“, „Upstream“ ar kitų panašių programų surinkta medžiaga. Be to, ISC pareiškimas apsiribojo tik tais atvejais, kai GCHQ pati siekia gauti informaciją - apie tai, kokiais procesais vadovaujamasi, kai NSA neprašyta dideliais kiekiais siunčia tarnybai duomenis, kalbėta nebuvo.