"Liberties" parengė politikos pranešimą apie Garso ir vaizdo žiniasklaidos paslaugų direktyvos (toliau - GVŽP direktyva) pataisas, kurias baigia sutarti Europos Parlamento ir ES Tarybos atstovai. Direktyvos siekia įtvirtinti bendrus būtiniausius standartus visoje Sąjungoje, kad skirtingose valstybėse narėse veikiantys įmonės ir privatūs asmenys turėtų taikytis su vieningais, o ne 28-iais skirtingais standartais.
Šis teisės aktas nustato tam tikras taisykles įmonėms ir vyriausybėms, kai šios teikia ar reguliuoja tarp ES narių veikiančias televizijos ar panašias paslaugas. GVŽP direktyva reglamentuoja tik tam tikrus žiniasklaidos aspektus, pavyzdžiui, reklamą, vaikų apsaugą, Europoje kuriamų televizijos programų propagavimą ir platinimą, svarbių renginių (kaip antai futbolo rungtynių tarp garsių komandų) transliavimą, naudojimosi galimybes neįgaliesiems, ir neapykantą kurstančias kalbas.
Savo pranešime atkreipiame dėmesį į šiuo metu svarstomų reformų keliamas problemas, mat tam tikri pasiūlymai pažeidžia teisę į saviraiškos laisvę, kurią ES ir valstybės narės yra įpareigotos saugoti pagal ES pagrindinių teisių chartiją. Dokumente taip pat pateikiami galimi šių probleminių nuostatų sprendimai, norint užtikrinti, kad vyriausybės ir ES laikytųsi savo teisinių įsipareigojimų.
Nustatėme keturias pagrindines problemas:
Pirma, ES siūlo išplėsti GVŽP direktyvos taikymo sritį. Tai reiškia, kad direktyva galios ne tik televizijos ir interneto TV kanalams, bet ir video platinimo platformoms, kaip antai "YouTube".
Taip yra todėl, kad ES sprendimų priėmėjai laiko video platinimo platformas analogiškomis televizijai ir norėtų, kad joms galiotų panašios taisyklės. Tačiau video platinimo platformos ir net užsakomos paslaugos (pvz. "Netflix") iš esmės skiriasi nuo televizijos. Užsakomos programos ir video platinimo paslaugos leidžia mums žiūrėti ką norim, kada norim, kaip norim. Skirtingai nuo TV, mums nereikia žiūrėti to, ko nepasirenkam patys. Vadinasi, nereikia ir televizijai taikomų apribojimų, mat per TV lengvai galima netyčia pamatyti nenorimą turinį. Tokia sunki našta video platinimo platformoms neleis vystytis internete veikiančiai kūrybinei pramonei ir neproporcingai apribos žodžio laisvę.
Antra, naujojoje GVŽP direktyvos versijoje reikalaujama, kad bent 20 proc. TV programų turinio sudarytų Europoje sukurtos laidos, netgi siūlant šį reikalavimą padidinti iki 30 proc.
Europos kultūrų propagavimas yra svarbi žiniasklaidos veikla, ypač kai TV programas dominuoja laidos iš kitų šalių, ypač JAV. Tačiau net 20 proc. yra sunki našta įmonėms. Mažai tikėtina, kad didžiosios įmonės, kaip antai "Netflix" ar smulkesni jų konkurentai, iš tiesų patys gamins turinį Europoje. Vietoj to, šios įmonės reikalavimą įvykdys įkeldamos jau egzistuojančius europinius kūrinius į savo sąrašus. Kadangi tai nebus naujas turinys, vargu ar jį kas žiūrės. Vadinasi, taisyklė nepadės skatinti Europos kultūros, tik sudarys papildomas išlaidas žiniasklaidos įmonėms. Toks reikalavimas protingas tik viešosios žiniasklaidos kanalams, mat jų veikla apima valstybės finansuojamą šalių ir Europos kultūrų propagavimą.
Trečia, naujojoje versijoje numatoma, kad kad internete veikiančios įmonės, kaip antai "Facebook" ar "Google", bus atsakingos už tai, ką žmonės gali sakyti internete – šalių vyriausybės galės skirti pinigines baudas neapykantą kurstančių kalbų iš savo puslapių nešalinančioms įmonėms.
Tačiau būtent šios įmonės ir spręs, kas yra neapykantos kurstymas. "Liberties" norėtų įspėti sprendimus priimančius asmenis, kad tai nėra gerai. Problema slypi tame, kad neapykantos kurstymą sunku apibrėžti. Dažnai žmonės dalijasi prieštaringiomis idėjomis, kurios gali sukrėsti ar sunervinti dalį visuomenės. Tačiau šios idėjos nebūtinai yra neapykantos kurstymas, ir tokios idėjos svarbios diskusijoms demokratinėje valstybėje. Labai tikėtina, kad įmonės, norėdamos išvengti baudų, elgsis itin atsargiai. Verslas siekia maksimalaus pelno, ne naudos demokratijai, kurią atneštų įvairiapusės viešos diskusijos. Verslui nelabai rūpi žmogaus teisių apsauga. Užuot leidusios įmonėms priimti šiuos svarbius sprendimus, vyriausybės turėtų leisti jau egzistuojančiams teisiniams mechanizmams dirbti savo darbą: būtent teismai turi spręsti, kokį turinį reikia šalinti iš svetainių.
Ketvirta, direktyva žada išplėsti "žalingo turinio" reikšmę. Remiantis projektu, video platinimo platformos privalo imtis priemonių vaikų apsaugai nuo laidų su žalingu turiniu. Tai reiškia, kad video platinimo platformos turės ženklinti ir net cenzūruoti internete esančius kūrinius.
Tai nėra gerai. Įmonės šiuo tikslu naudos filtravimo programinę įrangą, kuri nesugebės atskirti potencialiai naudingos informacijos nuo žalingos. Pavyzdžiui, būna, kad vaikai internete ieško informacijos apie lytinį švietimą ar seksualinį priekabiavimą. Tačiau filtravimo programos greičiausiai užblokuotų tokį turinį, siekiant neleisti vaikams matyti smurtą. Pateikiam absurdišką pavyzdį: filtravimo programos blokavo Esekso miesto interneto svetainę, mat pavadinime buvo darinys "seksas".