Šiandien ES Pagrindinių teisių agentūra paskelbė savo ataskaitą apie augančius žmogaus teisių ir demokratijos gynėjų apribojimus Europoje. Ataskaita patvirtino rugsėjo mėn. „Liberties“ paskelbto tyrimo išvadas – žmogaus teisių organizacijos visoje ES susiduria su keturiomis problemomis. Pažeidimai opiausi Vengrijoje ir Lenkijoje, tačiau jų apstu visoje Europoje. Pirma, šmeižto kampanijos ir bet kokiu pretekstu valstybės institucijų atliekami tyrimai, kuriais siekiama diskredituoti ir įbauginti nevyriausybines organizacijas (NVO). Antra, mažėjantis valstybės finansavimas ir bandymai užgniaužti lėšas iš filantropų (kurie padeda teisių gynėjams dirbti nepriklausomai nuo vyriausybės įtakos). Trečia, pernelyg didelė biurokratinė našta, skirta priversti aktyvistus spręsti administracinius iššūkius, ne dirbti savo darbą. Ketvirta, vyriausybių užmačios neleisti NVO dalyvauti įstatymų kūrime ir politikos formavime, kai prieš tai vykdavo konsultacijos ir buvo bendradarbiaujama.
NVO – neteisingai suprastos
Nepaisant oficialaus ES institucijų pripažinimo, jog NVO dabar ne pyragai, nėra jokių garantijų, kad Briuselis imsis veiksmų. Išskyrus trumpą judrumo laikotarpį, kai Vengrija priėmė Rusijos tipo prieš NVO nukreiptą įstatymą, Europos Komisija ir Europos Parlamentas beveik nekreipė dėmesio į aktyvistų prašymus apsaugoti žmogaus teisių grupes. Būtent europarlamentarai labiausiai is nesupranta piliečių laisves, teisinės valstybės principus, demokratinius standartus, aplinkos apsaugą ir kovą su korupcija propaguojančių NVO, laikydami šias kairiųjų politinių jėgų agentais. Centro-dešiniųjų pažiūrų frakcija „EPP“ (didžiausias politinis blokas Parlamente) net du kartus teikė rezoliucijas, kurios galimai leistų blokuoti tokių organizacijų finansavimą iš ES, vaizduojant jas kaip grėsmę demokratiniam procesui.
O iš tiesų yra taip, kad šiuos klausimus gvildenančios NVO yra būtinos tinkamam demokratijos funkcionavimui. Pirma, jos informuoja piliečius apie politikų veiksmus bei išaiškina sudėtingus teisinius ir politinius klausimus. Tai leidžia visuomenei sekti demokratinį gyvenimą ir jame dalyvauti. Antra, nevyriausybinės organizacijos veikia visuomenės labui ir siekia įtikinti vyriausybes laikytis esamų nacionalinių, Europos ir tarptautinių teisinių standartų dėl korupcijos, aplinkos apsaugos, piliečių laisvių, teisinės valstybės principų ir demokratijos. Tai padeda užtikrinti bendros piliečių demokratinės valios įgyvendinimą užuot vaikiusis trumpalaikių partijų politinių ar komercinių interesų.
Autoritarizmui prijaučiantys politikai NVO puola būtent dėl jų vaidmens ginant šias vertybes. Nevyriausybinių organizacijų veiklą ribojančios priemonės – tai dalis platesnio kraštutinių dešiniųjų pažiūrų politikų užmojo nutildyti kritikus. Šios priemonės apima ir teisminės valdžios perėmimą ir žiniasklaidos laisvės apribojimą.
Rekomendacijos galėtų būti ir griežtesnės
FRA ataskaitoje rekomenduojama imtis tam tikrų veiksmų. Svarbu pažymėti, kad dokumente siūloma, kaip kad 2016 m. pirmą kartą ragino „Liberties“, sukurti naują ES fondą teises, demokratiją ir teisinės valstybės principus ginančioms NVO remti. Šiuo metu ES taip skiria šimtus milijonų eurų nevyriausybinėms organizacijoms už Sąjungos ribų remti. Tačiau didžiausias mūsų teises ir demokratiją ES viduje saugančių NVO finansavimo šaltinis yra Norvegija. Tai – svarbi aktyvistų gelbėjimo idėja, tačiau Sąjungai turėtų būti gėda, kad beveik visa pačios Europos vertybių apsauga paliekama sąjungininkei.
Deja, į ataskaitą nebuvo įtrauktos kelios kitos rekomendacijos padėčiai gerinti, kaip antai du neseniai „Liberties“ pateikti pasiūlymai. Pirma, kad ES sukurtų naujus teisės aktus, leidžiančius vyriausybių persekiojamoms grupėms užsiregistruoti ES asociacijomis ir taip išvengti piktų nacionalinės teisės apribojimų. ES tikrai turi tam įgaliojimą, mat Komisija dar praeito amžiaus devintajame dešimtmetyje siūlė kažką panašaus, tačiau vėliau plano atsisakė dėl nepakankamo vyriausybių noro. Antroji rekomendacija – paskirti aukšto lygio ES pareigūną, atsakingą už išpuolių prieš NVO stebėseną ir diplomatinės komunikacijos su tokius įvykius patiriančių šalių vyriausybėmis užmezgimą. ES jau yra sukūrusi panašias institucijas, atsakingas už žiniasklaidos laisvės ir antisemitizmo bei islamofobijos incidentų stebėseną.
Ar ataskaita prives prie veiksmų?
Iš Komisijos siunčiamų signalų galima suprasti, kad nors problemos jau buvo oficialiai įvardintos ES įstaigos, ji nori atidėti veiksmus ir paprašyti tolesnių tyrimų. Tai gali brangiai kainuoti. Kaip jau rašė autorė, ES vis neranda politinės valios daryti spaudimą tokių šalių, kaip Vengrija ir Lenkija, vyriausybėms, siekiant paraginti šias atsisakyti regresinių, teismų ir žiniasklaidos nepriklausomybę varžančių įstatymų – ar bent jau juos pakeisti. Vyriausybėms tokias priemones prastumti iš dalies pavyko dėl to, kad jos sėkmingai apmulkino daug visuomenės narių, kad atsisakyti savo teisių yra gera mintis. Jei ES nori, kad europiečiai suprastų tikrą savo teisių, demokratijos ir teisinės valstybės principų vertę, ir kartu kovotų prieš regresyvias vyriausybes, ji privalo pradėti vadovautis lygiai tokia pačia politika, kuri taikoma ne ES šalims – saugoti ir finansuoti NVO, kurios skatina visuomeninę gerbti Europos vertybes.