Tech & Rights

JT ataskaitos išvada: „beveik nėra įrodymų“, kad pabėgėlius galima sieti su terorizmu

Ataskaitoje nurodoma, kad Interpolo turimi duomenys nepatvirtina prielaidos, jog teroristai naudojasi susidariusia padėtimi - padidėjusiais migrantų srautais - kad galėtų nepastebimi prasmukti į Europą.

by Rights International Spain
(Image: Trocaire)

Jungtinių Tautų specialusis pranešėjas žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių skatinimo ir apsaugos kovojant su terorizmu klausimais Ben Emmerson neseniai JT Žmogaus teisių taryboje pristatė ataskaitos „Kovos su terorizmu priemonių poveikis migrantų ir pabėgėlių žmogaus teisėms“ išvadas.

Ataskaita remiasi dabartine padėtimi, kai, viena vertus, ginkluoti konfliktai Sirijoje sukėlė „precedento neturinčią civilių gyventojų migraciją“, ir, kita vertus, „vyriausybės, tarptautinės organizacijos ir pilietinė visuomenė vis labiau nerimauja dėl smurtinio ekstremizmo .“

Nepagrįsta baimė

Ataskaitoje pastebima, kad „nelegalios migracijos ir terorizmo santykis kelia daugybę opių problemų iš teisinės ir politinės pusės“, o tai skatina požiūrį, kad „tautų judėjimas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui“, ir baimę, kad teroristai dėl padidėjusių migracijos srautų galės judėti nepastebimi, ar kad pačios pabėgėlių stovyklos virs radikalizmo lizdais ar net teroristinių grupuočių verbavimo centrais.

Tačiau specialusis pranešėjas šiuos įtarimus neiga ir, remdamasis JTVPK ir Europolo duomenimis, mano, kad tokie nuogąstavimai yra nepagrįsti.

Ataskaitoje teigiama, jog dauguma pabėgėlių ir migrantų ne tik kad nekelia grėsmės, jie paprastai patys yra pagrindinės terorizmo aukos, mat yra kilę ir bėga iš regionų, kur teroristai daugiausiai veikia.

„Tačiau beveik nėra duomenų, kad teroristai naudotųsi pabėgėlių srautais teroro aktams vykdyti“, ar kad pabėgėliai būtų labiau už kitas grupes linkę į radikalizmą.

Šiuo atžvilgiu atkreipiamas dėmesys į tai, kad 2014 m. 70 proc. JTVPK remiamų pabėgėlių atvyko iš 20 šalių, kurios pasižymi didžiausiais su terorizmu susijusių mirčių lygiais. Šie žmonės „turi teisę į apsaugą nuo baisių teroristinės veiklos padarinių, o ne nešioti potencialių teroristų stigmą.“

Specialusis pranešėjas mano, kad pabėgėliai bei migrantai ne tik kad nėra pavojingi, jie dažniausiai patys labiausiai nukenčia nuo terorizmo - jie bėga iš regionų, kur teroristai labiausiai siaučia. (Nuotrauka: Europos Komisija)

Pranešėjas pripažįsta, kad sienų kontrolė gali būti teisėtas valstybės atsakas į terorizmo grėsmę, tačiau mano, kad „veiksmingas atsakas į grėsmę saugumui negali būti grindžiamas pabėgėlių judėjimą ir teises ribojančiomis priemonėmis.“ Negana to, šie metodai „prisideda prie to, kad žmonių judėjimas tampa chaotiškas ir slaptas, įskaitant ir prekybą žmonėmis, kas galiausiai gali būti naudinga teroristinių ketinimų turintiems asmenims.“

Pagrindiniai iššūkiai

Pranešėjas detaliai aptarė pagrindinius iššūkius veiksmingai migrantų ir pabėgėlių teisių apsaugai šiame kontekste. Pirma, jis atkreipė dėmesį į griežtesnę sienų kontrolę, pabrėždamas, kad, nors valstybės ir turi suverenią teisę nustatyti atvykimo į jų teritoriją ir buvimo joje sąlygas, jos taipogi yra įpareigotos gerbti ir ginti visų į jų jurisdikciją patekusių asmenų žmogaus teises.

Šiuo atžvilgiu buvo aptartas sienų stebėjimo sistemų, kaip antai „siūlomos skaitmeninės Europos Sąjungos atvykimo ir išvykimo sistemos“, išpopuliarėjimo problema. Minėtos sistemos atžvilgiu pranešėjas priminė, kad, jai sukurti reikalingas tinkamas pagrindas, o „duomenų (ypaw - biometrinių) rinkimas pasienyje turi būti vykdomas tiksliai, nuolatos atnaujinamas, proporcingas teisėtam tikslui, teisėtas, duomenys turi būti saugomi tik ribotą laiką ir saugiai bei patikimai pašalinami.“

Pranešėjas perspėjo griežtesnės pasienio kontrolės siekiančias valstybes, kaip antai Vengrija, kas jos vis dar yra įpareigotos saugoti visų į jų jurisdikciją patekusių asmenų žmogaus teises.

Jis taip pat pabrėžė, kad keitimosi informacija sistemos, kaip antai Europos sienų stebėjimo sistema, „sukuria papildomų rizikų“, mat informacija gali būti perduodama „trečioms šalimis, kurios gali sudaryti sąlygas migrantų ir pabėgėlių teisių pažeidimui“, ir privedė prie neteisėto duomenų rinkimo, kaip, „pavyzdžiui, praneštus atvejus, kai migrantų pirštų antspaudai būdavo paimti per prievartą.“

Visos šios priemonės verčia migrantus ir pabėgėlius rinktis „nesaugius kelius tarp valstybių, kadangi teisėtų migracijos galimybių paprasčiausiai nėra.“

Garantijos prieš neteisėtą pasinaudojimą pabėgėlio statusu, kurios po rugsėjo 11 d. įvykių buvo priimtos JT Saugumo Tarybos rezoliucija, taip pat buvo įvardintos kaip vienas žmogaus teisių iššūkių. Šiuo klausimu Emmerson mano, kad valstybės turėtų apsiriboti Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso nuostatomis, kadangi jos leidžia „pabėgėlio statusą nesuteikti visiems, kurie yra įvykdę baisius aktus ar sunkius nusikaltimus [pavyzdžiui, kaip teroristai]“, jei pabėgėlio statusą suteikti atsisakanti šalis yra įvertinusi visas aplinkybes.

Negana to, suteikus pabėgėlio statusą jo negalima atimti dėl „bendro pobūdžio įtarimų, susijusių su religine, etnine ar nacionaline kilme ar politinėmis pažiūromis“, o tik atlikus individualų vertinimą.

Negrąžinimo principas

Kalbėdamas apie tarptautinėje teisėje įtvirtintą negrąžinimo principą, pagal kurį valstybėms draudžiama iš savo teritorijos išsiųsti žmones, jei yra pagrindo manyti, kad jiems gresia kankinimai ar mirtis, Emmerson pastebėjo, kad dabartiniame kontekste yra rimtų pažeidimų.

Jis taip pat pabrėžė, kad tariama kova su terorizmu šių pažeidimų nepateisina, o kai kurie mechanizmai, kuriuos valstybės pasitelkia norėdamos apeiti šį principą (pavyzdžiui, dvišaliai ar daugiašaliai readmisijos susitarimai), verčia rimtai nuogąstausi dėl žmogaus teisių: kiekvieną atskirą atvejį reikia išnagrinėti, laikantis visų procesinių taisyklių, kad būtų galima įvertinti tikrąsias asmens pašalinimo iš šalies rizikas.

Asmenų grąžinimas pasienyje, kaip antai vyksta Meliljoje (Ispanija), pažeidžia negrąžinimo principą.  (Nuotrauka: fronterasur)

Emmerson taip pat rašė, kad negrąžinimo principas galioja ir už valstybės ribų (pavyzdžiui, kai valstybės siunčia laivus sulaikyti asmenis jūroje) bei turi būti taikomas žmonėms, kurie bėga būtent nuo terorizmo ir kitų nevalstybinių agentų padarytų žmogaus teisių pažeidimų, ką dažniausiai nuo rimtų konfliktų bėgantys pabėgėliai ir daro.

Galiausiai ataskaitoje taip pat kalbama ir apie migrantų sulaikymo problemą. „Nors ir pripažįstama, kad šalys turi teisę sulaikyti užsieniečius prieš šių deportaciją, [sulaikymas] turi būti kraštutinė priemonė, vykdoma tik laikantis teisėtumo principo“ - sulaikymas neteisėtas, „kai valstybė neketina deportuoti ar išduoti asmens.“ Bet kokiu atveju, sulaikymas negali būti „priemone užsienio piliečių, kurie manomai kelia grėsmę saugumui, klausimui išspręsti.“