Tech & Rights

Nyderlandų šeimų sujungimo politika gali turėti neigiamų pasekmių

Pagal Nyderlandų šeimų sujungimo politiką, į šalį automatiškai patekti gali tik nepilnamečiai vaikai. Dėl to kai kurioms sirų šeimoms teko Libane ar Sirijoje palikti savo suaugusias atžalas.

by PILP

Nyderlandų šeimų sujungimo politka gali sukelti keblumų kai kurioms šalyje prisiglaudusioms sirų šeimoms. JT pabėgėlių agentūros (UNCHR) duomenimis, apie 30-iai iš Sirijos bėgusių šeimų teko palikti savo vaikus Sirijoje ar Libane. Patekti į Nyderlandus kartu su savo tėvais jiems buvo neleista dėl to, kad, pagal šalies šeimų sujungimo politiką, į šalį automatiškai įleidžiami tik nepilnamečiai. Į Nyderlandus nusigavę suaugę vaikai patys gali prašyti prieglobsčio, tačiau, kaip praneša Nyderlandų visuomeniniai transliuotojai, tai pasiekti galima tik nelegaliu būdu: vaikams tektų ryžtis pavojingai kelionei, dažnai - ir prašyti prekeivių žmonėmis pagalbos.

Zaki Homs šeima buvo priversta Beirute palikti vyriausiąją dukrą, devyniolikmetę Joyce. Ponas Homs iš Libano į Nyderlandus pabėgo praeitais metais, tačiau patekus į šalį jam pavyko sudaryti sąlygas atvykti tik žmonai ir nepilnamečiams vaikams. Sirams gyventi Libane yra pavojinga, tad šeima tikisi, kad tenai likusiai dukrai jau greitai pavyks nukakti iki Nyderlandų.

Pasak UNCHR atstovybės Nyderlanduose direktoriaus René Bruin, šalies politika yra pavojinga ir neteisinga. Jis ragina taisykles išplėsti: „Šeimos sujungimo politika - gera, tačiau šiuo atžvilgiu galėtų būti geresnė.“ Reaguodama į tai, Teisingumo ministerija pareiškė, kad bet kokio amžiaus pabėgėliai - vadinasi, ir tie, kuriems yra sukakę 18 ar daugiau metų - visuomet gali patys prašyti prieglobsčio. Negana to, jie gali susijungti su jau Nyderlanduose esančias šeimos nariais, jei juos sieja daugiau nei paprasti emociniai ryšiai. Pavyzdžiui, tai yra įmanoma tokiais atvejais, kai suaugęs vaikas negali savimi pasirūpinti dėl savo sveikatos.

Klausimai valstybės sekretoriui

Atstotų rūmų narė, Darbo partijai priklausanti Attje Kuiken uždavė saugumo ir teisingumo valstybės sekretoriui Fred Teeven keletą parlamentinių klausimų. Ponia Kuiken norėjo iš sekretoriaus sužinoti, „kokiomis galimybės pagal dabartinė politiką gali pasinaudoti kitoje šalyje priversti likti vaikai, kad galėtų grįžti į šeimą, pavyzdžiui, dėl neproporcingo nepritekliaus? Kas yra ypatinga priklausomybė? Kaip sprendimų priėmimo praktikoje yra vertinamas „daugiau nei paprastų emocinių ryšių“ kriterijus? Kada šie ryšiai egzistuoja, o kada - ne?“ Negana to, ponia Kuiken norėjo sužinoti „kiek suaugusių atžalų negalėjo susijungti su likusiais šeimos nariais dėl tokio griežto kriterijaus?“