Pareiškėjai - Vincento Lamberto tėvai, sesė ir įbrolis. 2008 m. Lambertas pakliuvo į autoavariją ir patyrė galvos traumą, dėl kurios vyras tapo tetraplegiku ir visiškai priklausomu nuo aplinkinių. Jo gyvybė yra palaikoma dirbtiniu būdu, maitinant ir girdant pro tūbelę.
Pasibaigus „Leonetti įstatyme“ (kuris reglamentuoja pacientų teises ir gyvybės nutraukimą) numatytam konsultacijos procesui, Lambertu rūpinęsis gydytojas 2014 m. sausio 11 d. priėmė sprendimą nuo sausio 13 d. nutraukti paciento maitinimą ir girdymą. Dėl to buvo pradėtas teismo procesas ir gydytojo sprendimas laikinai susprenduotas, tačiau Prancūzijos Valstybės Taryba, ypatingą dėmesį skirdama medicinos eksperto pateiktai nuomonei, pareiškė, jog gydytojo sprendimas nutraukti dirbtinį maitinimą ir girdymą buvo teisėtas.
Didžiosios kolegijos sprendimas
Byloje Lambertas ir kiti prieš Prancūziją dauguma Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos teisėjų nutarė, kad įgyvendinus Valstybės Tarybos 2014 m. birželio 24 d. sprendimą dėl dirbtinio maitinimo ir girdymo nutraukimo nebūtų pažeistas Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 2 Straipsnis (teisė į gyvybę).
Teismas pažymėjo, kad Europos Tarybos valstybių narių pozicija dėl leidimo nutraukti gyvybę palaikantį gydymą nėra vieninga. Šioje srityje, susijusioje su gyvybės nutraukimu, valstybėms turi būti palikta tam tikra laisvė veikti. Teismo nuomone, 2005 m. balandžio 22 d. priimto įstatymo nuostatos buvo pakankamai aiškios, kad būtų galma tiksliai reglamentuoti gydytojų sprendimus tokiais atvejais, kaip kad buvo šioje byloje.
Teismas puikiai suprato, kokie svarbius klausimus, susijusius su itin sudėtingais medicininiais, teisiniais ir etiniais dalykais, iš tiesų kėlė nagrinėjama byla. Atsižvelgdamas į bylos faktus, teismas dar kartą pabrėžė, kad pirmenybė aiškinant, ar sprendimas nutraukti gydymą neprieštarauja šalies įstatymams ar net Žmogaus teisių konvencijai bei įgyvendinant paciento norus pagal šalies įstatymus teikiama tos pačios valstybės insitucijoms.
Teismas taip pat nagrinėjo, ar valstybė laikėsi savo pozityvių įsipareigojimų pagal Konvencijos 2 straipsnį. Teismas nustatė, kad šalies įstatymų sukurta teisinė sistema, kaip kad ją aiškino Valstybės Taryba, bei kruopščiai atliktas sprendimų priėmimo procesas neprieštaravo 2 straipsnio reikalavimams.
Teismas priėjo išvadą, kad šiuo atveju buvo atliktas išsamus tyrimas, kurio metu buvo atsižvelgta į visas pareikštas pozicijas ir kruopščiai apsvarstyti visi aspektai, įvertinus tiek detalias medicinos eksperto išvadas, tiek bendrus aukščiausių medicinos ir etikos organizacijų pastebėjimus.