Kai garsus vokiečių rašytojas Thomas Mannas 1937 m. apsilankė Budapešte, poetas Attila József jį pasitiko eilėraščiu. Eilėraštyje Mannas, tuo metu pats buvęs politiniu pabėgėliu, buvo pagerbtas kaip „europietis tarp baltųjų“.
Ši frazė pabrėžia, kad europinį identitetą sudaro kur kas daugiau nei vien tik rasė ir tautybė. Šis eilėraštis ypač dažnai peršasi atmintin dabar, kai tiek daug žmonių elgiasi nežmoniškai, norėdami apsaugoti Europą nuo užsieniečių.
Kai kurie sako, kada susidūrėme su baisiausia pabėgėlių krize nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Aš taip nemanau. Pakolkas šiais metais pas mūsus atvyko mažiau nei 430,000 pabėgėlių - tai yra, mažiau, nei 0,6 procento visos Europos populiacijos. Taip, priimti pusę milijono žmonių - logistinis iššūkis, tačiau tai nekelia pavojaus Europos pagrindams. Libane - šalyje su 4,5 milijono gyventojų - prisiglaudė 1,2 milijono pabėgėlių iš Sirijos; Turkijoje - 1,9 milijono. Tos šalys iš tiesų dabar patiria pabėgėlių krizę. Europa - ne.
Tvoros prieš maistą
Europos Tarybos žmogaus teisių komisaras Nilsas Muižnieks teisingai sako, kad Europoje yra kilusi politinė, ne pabėgėlių krizė - politinė krizė, kuri labiau nei bet kas kitas nuo Antrojo pasaulinio karo laikų bando mūsų europines vertybes. Ji verčia mus permąstyti mūsų europinį identitetą.
Ir kaip iš pagrindų europine vienodo visų žmonių orumo idėja tikintis europiečiui, ir kaip vengrui - šimtus tūkstančių pabėgėlių ir migrantų į pasaulį išmetusios valstybės piliečiui - man gėda žiūrėti, kaip vyriausybė elgiasi su pabėgėliais. Vieto to, kad skirtų brangius finansinius išteklius pabėgėlių maitinimui ir pastogei, Viktoro Orbano vyriausybė ėmė vykdyti neapykantos skatinamą kampaniją ir mūsų pietinį pasienį užtvėrė tvora su spygliuota viela.
Daugybė vengrų yra kadais prašę politinio prieglobsčio, kaip antai 1848 m. revoliucijos didvyris Lajošas Košutas ar 200,000 žmonių, kurie bėgo nuo sovietų tankų po 1956 m. revoliucijos. Tikra gėda, kad mūsų tauta pati taip kokčiai elgiasi su pabėgėliais.
Teises prarandame visi
Nepaisant vyriausybės nesugebėjimo suteikti tinkamą pagalbą, Vengrijos visuomenėje matyti daugybė solidarumo ženklų. Spontaniškai susibūrusios grupės traukinių stotyse pabėgėliams duoda maisto ir vandens. Kaip ir kiti, aš taip pat jaučiasi turįs padėti prieglobsčio prašytojams ir savo namuose leidau pernakvoti keturiems į Vokietiją pas gimines keliaujantiems pabėgėliams iš Afganistano. Tai dariau, nes manau, kad su nežmoniškumu geriausia kovoti elgiantis žmoniškai.
Deja, jei Vengrijos parlamentas patvirtins naujausią vyriausybės politikų pateiktą įstatymo projektą, pabėgėlių be dokumentų apnakvinditi bus pavojinga. Įstatymo projekte numatyti papildomi įgaliojimai teisėsaugos pajėgoms, leidžiantys pažeisti mūsų elementarias teises, kaip antai privatumą: norėdami sučiupti besislapstančius pabėgėlius, policininkams bus leista įsiveržti į namus be orderio.
„Tarp nusidėjėlių, tylintysis - bendrininkas“, rašė garsus mūsų poetas Mihály Babits. Vyriausybė nori priversti vengrus tyliai prisidėti prie savo užmačių. Daugeliui mūsų tai primena pačius tamsiausius laikus Vengrijos istorijoje - kai žydams padėjusiems ar juos slėpusiems žmonėms grėsė būti nubaustiems.
Skaudi tyla
Tūkstančiai vengrų ketvirtadienį dalyvavo protesto akcijoje prieš pabėgėliams pražūtingus įstatymus. Tai - drąsūs žmonės, tačiau jų nedaug, oi nedaug. Dauguma gyventojų pasidavė politinėms manipuliacijoms ir baimės kurstymams. Dabar itin nepopuliaru palaikyti pabėgėlius - tam ryžtasi tik saujelė organizacijų, įskaitant ir Vengrijos pilietinių laisvių sąjungą. Didžiosios daugumos Vengrijos bažnyčių tyla yra ypač skaudi - juk, galų gale, kaip gi galima vadovautis Biblija ir jos žodžiais apie pagalbą kitiems žmonėms, jei priimti pabėgėlį yra nusikaltimas. Jėzus yra sakęs:„Aš buvau keleivis, ir jūs mane priglaudėte“.
Visame šitame ironiška tai, kad dauguma pabėgėlių nenori likti Vengrijoje. Jie nori toliau keliauti į Vokietiją ar į kitas Vakarų Europos valstybes. Tačiau vyriausybė neleidžia jiems išvykti - blokuoja traukinių stotis ir grūda prieglobsčio prašytojus į perpildytas stovyklas, kuriose gyvenimo sąlygos tikrai nėra humaniškos.
Taip jau yra, kad taip besielgdama Vengrijos vyriausybė vykdo aiškiai pasenusių ir neracionalių ES teisės aktų reikalavimus. Laikas Europai veikti - laikas priimti naują pabėgėlių politiką.
Tikrasis iššūkis mums - išlikti europiečiais tarp baltųjų.
As it happens, the Hungarian government, in behaving in this way, is enforcing EU legislation, which is clearly outdated and irrational. It is time for Europe to act, and adopt a new refugee policy.
Peter Sarosi, VPLS