2015 m. sausį vykę žiaurūs antisemitiniai išpuoliai Paryžiuje šokiravo Europą. Žudymai paskatino Europos Komisijos pirmininko pirmąjį pavaduotoją Frans Timmermans imtis veiksmų, ir praėjusią savaitę į kolokviumą dėl antisemitizmo ir islamofobijos varomos neapykantos buvo sukviesti žydų ir musulmonų bendruomenių atstovai, aktyvistai, ekspertai, valstybės tarnautojai ir politikai. Anot Timmermans, „tamsesnės, bjauresnės galios mūsų visuomenėje visuomet pirma atsisuka prieš mažumas. Visuomet - pirmasia prieš žydus.“ Kitaip tariant, antisemitizmas yra Europos rodiklis, pagal kurį galima nustatyti netolerancijos lygį žemyne.
Jei antisemitizmas yra ženklas, kad Europoje gauga priešiškumas visoms mažumoms, tuomet sunku suvokti, kodėl Komisija pagrindinį dėmesį skyrė tik dviem pažeidžiamoms grupėms. Europos Sąjunga verta pagyrimo už pagalbą skatinant pasitikėjimą, supratingumą ir pagarbą tarp dviejų tautų, kurias dažnai tarpusavyje kiršina neapykantos pirkliai. Kai kurių žmonių nuomone, tai - pakankama priežastis sutelkti dėmesį tik į antisemitizmą ir islamofobiją, tačiau siauras kolokviumo akiratis sukelia dvi problemas.
Neapykantos nusikaltimai - plati problema
Visų pirma, pažvelgus į visą Europą matyti, kad skirtingose šalyse neapykantos nusikaltimai nevienodai veikia skirtingas grupes. Kai kuriose šalyse ekstremistai neapykantą lieja ant žydų bendruomenės, kitur - ant musulmonų, dar trečiur - ant romų, keliautojų, afrikiečių kilmės asmenų, LGBTI asmenų, asmenų su negalia ar ant kitataučių.
Plačiau pažvelgus paaiškėja, kad Europos problema apima antisemitizmą ir islamofobiją, tačiau iš tiesų yra kur kas platesnė. Europos problema slypi tame, kad kiekvienoje valstybėje dalis visuomenės jaučia poreikį engti vieną ar daugiau mažumų. Jų taikinys priklauso nuo socialinių, ekonominių, politinių ir istorinių veiksnių.
Siekiant sustiprinti kovą su neapykantos nusikaltimais, Timmermans pažadėjo paskirti du tiesiogiai jam pavaldžius koordinatorius: vieną antisemitizmo, o kitą - islamofobijos klausimais. ES rizikuoja parodyti, kad neapykanta prieš kitas grupes yra mažiau svarbi. Be to, jei neapykantos nusikaltimai virsta visų mažumų problema, visai tikėtina, kad tam yra ir platesnė priežastis. Politikos formuotojams bus sunkiau pastebėti giliau paslėptas priežastis ir su jomis susitvarkyti, jei dėmesys bus telkiamas tik į dvi grupes.
Reikia rauti šaknis
Tai buvo antroji diskusijos problema. Dauguma kalbėtojų pagrindinį dėmesį skyrė neapykantos simptomų šalinimui, vietoj to, kad įvertintų gilesnes priežastis, dėl kurių a) vieni žmonės nusisato prieš kitus ir b) nusistatę žmonės yra privedami prie smurto. Dėl to daug laiko buvo skirta svarstant kaip kontroliuoti neapykantą, kaip užtikrinti, kad auka apie neapykantos nusikaltimą praneštų policijai, kaip užtikrinti asmenų, padariusių neapykantos nusikaltimus, patraukimą baudžiamojon atsakomybėn, kaip pagerinti saugumą ir pan.
Šios priemonės yra būtinos siekiant apsaugoti aukas ir vykdyti teisingumą jų atžvilgiu, atbaidyti galimus nusikaltėlius ir sutvirtinti visuomenės tolerancijos vertybes, tačiau jos neišrauna neapykantos su šaknimis. Deja, buvo kur kas mažiau diskutuojama, kaip derėtų šviesti žmones, kad šie taptų atsparūs netolerancijai, ar kaip užtikrinti, kad jie nenuspręstų smurtauti.
Vis daugiau tyrimų (susijusių su kraštutinių dešiniųjų ir Islamo ekstremistų vykdomais nusikaltimais) leidžia daryti prielaidą, kad radikalizacijai mažiau atsparūs su skurdu ir socialine atskirtimi susiduriantys visuomenės sluoksniai. Tai nereiškia, kad skurdą ir neapykantos nusikaltimus sieja paprastas priežastinis ryšys, tačiau dėl skurdo ir socialinės atskirties (taip pat kitų veiksnių) iš tiesų didėja rizika, kad gyventojų grupėje atsiras neapykantos nusikaltėlių.
Tačiau nepaisant to, koliokviumui mažai rūpėjo tai, kad daugiau nei ketvirčiui ES esančių vaikų šiuo metu gresia skurdas ir socialinė atskirtis, ar kad mažumų grupėms Europoje gresia atskirtis dėl diskriminacijos švietimo srityje, darbo rinkoje ir užsitikrinant būstą.
Komisija privalo įsikišti
Baigiamąją kalbą sakiusi Teisingumo komisarė Věra Jourová teisingai pastebėjo, kad už šių problemų sprendimą pagrinde atsakingos šalių vyriausybės. Tačiau daugelyje valstybių narių neapykantą kursto populistai, siekiantys pelnyti rinkėjų balsų, o pagrindinės partijos mano, kad marginalizuotų grupių vienodo vertinimo skatinimas yra politiškai rizikingas.
Pasinaudodama vienodą vertinimą reglamentuojančių ES teisės normų nuostatomis prieš šalis, kurios atskiria mažumas ar nesuteikia joms vienodų švietimo ar užimtumo galimybių, Komisija gali šią padėtį pakeisti. Ji taip pat gali užtikrinti ES teisės aktų dėl neapykantos nusikaltimų ir neapykantą kurstančių kalbų vykdymą bei naudotis savo politine įtaka neapykantos skleidėjams pasmerkti. Negana to, ji gali skirti lėšų NVO, kad šios padėtų aukoms per teismus užtikrinti ES įstatymų laikymąsi.
Deja, Komisija tradiciškai vengė užsiiminėti pagrindinių teisių apsauga Europos Sąjungoje ir tik neseniai užvedė dvi pirmąsias bylas prieš vyriausybes dėl etninių mažumų diskriminacijos. Jei politikos formuotojai nori išnaikinti neapykantos nusikaltimus, jie turi susidoroti tiek su jų simptomais, tiek su priežastimis. O kai problemos dalimi tampa nacionalinės institucijos, Komisija turi įsikišti ir užtikrinti įstatymų vykdymą.
Israel Butler ir Dovilė Šakalienė