Šių metų Jean-Claude Juncker metinis pranešimas apie Europos Sąjungos padėtį ilgainiui gali būti vertinamas kaip postūmis pokyčiams Europoje.
Po ilgų ekonominio nuosmukio ir nusivylimų metų, Komisijos pirmininkas pirmą kartą galėjo išreikši tvirtą poziciją pasauliui, kuri teigiamai nuaidėjo Europos žiniasklaidoje. Jo „vieningos Europos vizijos“ siekis įveikti atotrūkį tarp Vakarų Europos ir Vidurio bei Rytų Europos šalių galbūt atrodo kiek nerealus. Tačiau jo pažadas sustiprinti ES demokratinį paveldą ir toliau vykdyti Sąjungos ekonominę integraciją – geri ženklai, iš kurių galima spręsti, kad ateities Europa geriau klausys savo piliečių ir atspindės bendruomenių realijas.
„Mūsų Sąjungai reikia demokratinio proveržio. Pernelyg dažnai visoje Europoje vykstantys rinkimai sumenkdavo iki nacionalinių kampanijų sumos. Europos demokratija nusipelno daugiau. Turėtume suteikti priemonių europinėms partijoms geriau organizuotis", - kalbėjo J. Juncker.
Net pačios Europos institucijos pripažįsta, kad Europos piliečių iniciatyva (EPI), ES piliečių peticijų teikimo sistema, per pirmus 5 metus nepasiekė norėtų rezultatų. Pradėta tik 50 iniciatyvų, iš kurių tik 4-ios surinko reikiamą milijoną parašų. Panašios problemos kamuoja ir ES tiesioginės demokratijos priemones: tirkų europinių partijų stygius ir sudėtingas partijų finansavimas tėra dvi iš daugybės kliūčių, kurios trukdo ugdyti piliečių pasitikėjimą ES.
„Vadovaujantis Juncker kalba, regis, Komisija mano, kad atėjo laikas ES daugiau dėmesio skirti ne politikos kryptims, o pačiai politikai – galbūt į procesą įtraukti daugiau piliečių, tiek rinkimuose, tiek pilietiniu lygmeniu. Negana to, jei EPI reforma padarys sistemą palankesnę piliečiams ir tokiu būdu skatins dalyvaujamąją demokratiją, pasiūlymas dėl politinių partijų finansuojamo potencialiai gali sustiprinti atstovaujamąją demokratiją ES erdvėje“, - rinkinį „Liberties“ komentavo akademikas, vienas „Good Lobby“ pilietinio lobizmo iniciatyvos įkūrėjų Alberto Alemanno.
Ko laukti ateityje
EPI reformos (įskaitant ir balsavimo amžiaus sumažinimą nuo 18-os iki 16-os metų) žada sudaryti palankesnes sąlygas piliečiams pradėti ar remti iniciatyvas. Tai bus pasiekta įdiegus naujas skaitmenines priemones ir panaikinus sunkesnius reikalavimus. Komisija taip pat davė sau teisę spręsti dėl EPI politiniu lygmeniu, siekiant pagreitinti ir supaprastinti piliečių iniciatyvų priėmimą. Dėl šios priežasties atmesta buvo tik „Stop Brexit“ iniciatyva, mat ji aiškiai nepatenka į reglamento taikymo sritį. Piliečiai galės gauti nemokamus savo iniciatyvų vertimus ir balsuoti eID kortelėmis. Žadama sukurti ir bendrą, supaprastintą puslapį iniciatyvoms patalpinti, o organizatoriams suteikti nemokamą interneto duomenų rinkimo paslaugą. Sumažinus amžių, nuo kada žmogus gali paremti iniciatyvą, iki 16-os metų, iniciatyvose galės dalyvauti dar apie 10 mln. asmenų, atstovaujančių labiausiai technologijomis besinaudojančią kartą.
Tačiau A. Alemanno įspėja, kad „nė viena iš siūlomų reformų pati savaime sugebės išspręsti ES sprendimų priėmimo procesui būdingos pilietinės galios atotrūkio problemos. Tačiau jos galbūt leis piliečiams labiau įtakoti politikų darbotvarkę (palengvinus prieigą prie EPI) ir, sumažinus kliūtis naujoms europinėms politinėms partijoms, sukurs realesnį ES politinį atstovavimą. Tam visgi reikia, kad Parlamentas ir Taryba užbaigtų Europos Parlamento sudėties ir ES rinkimus reglamentuojančių teisės aktų reformas.“
Vis dėlto A. Alemanno mano, kad EPI reformos neišsprendžia akivaizdžios, tačiau ignoruojamos problemos, kurios pavyzdžiu šiuo metu yra EPI kampanija dėl Glisofato: kas būna, kai EPI sutampa su jau vykstančiu ES sprendimų priėmimo procesu? Kokią įtaką milijonas parašų darytų komitologijos sprendimui? Glisofato kampanija nebeleidžia teigti, kad EPI ir kasdieniniai politikos sprendimai yra nesusiję.
Tikos europinės partijos
Libsabonos sutartis, taip vadinamoji ES konstitucija, sudarė galimybę kurti tikras „Europos partijas“. Deja, iki šiol EP partijų grupuotės buvo sudarytos iš nacionalinių partijų, kartais sujungiant politines grupes, kurios neturi daug bendro tarpusavyje.
Šiuo aspektu mažai kas pasikeitė 2014 m. priėmus reglamentą dėl Europos politinių partijų ir politinių fondų statuto bei finansavimo, nors šiuo teisės aktu ir buvo siekiama didinti Europos politinių partijų matomumą, pripažinimą, veiksmingumą, skaidrumą ir atskaitomybę. Todėl Juncker Komisija ir siekia iki 2019 m. Europos Parlamento rinkimų priimti pataisas ir padaryti reikiamus pokyčius.
Tačiau tokios problemos, kaip antai tų pačių nacionalinių partijų narių galimybė remti kitų Europos partijų steigimą, niekur nedingsta. Kitas esminė problema – dabartinis ES lėšų paskirstymas Europos partijoms nėra pakankamai proporcingas, atsižvelgiant į Europos rinkimuose gautą balsų procentą. Siekdama išspręsti problemas, susijusias su realiu atstovavimu ir sąžiningu finansavimu, Komisija pasiūlė didinti lėšas, skiriamas atsižvelgiant į tikrąją balsų dalį, nuo 85 iki 95 proc. viso finansavimo. Šiuo metu 15 proc. lėšų dalinama tarp visų partijų, nepriklausomai nuo to, kiek rinkėjų jos atstovauja.
Alemanno mako, kad pasiūlymas dėl politinių partijų finansavimo taipogi primena, jog 7 straipsnyje numatytas mechanizmas nėra vienintelis ES ginklas prieš teisinės valstybės principus pažeidžiančias valstybes, kaip antai Vengrija ir Lenkija. Reglamentas numato priežiūros mechanizmą, kad ES politinės partijos laikytųsi ES pagrindinių vertybių. Šio mechanizmo įgaliojimai neseniai buvo dar labiau išplėsti. Nors šiuo metu nenaudojamas, tai yra galinga sankcijų priemonė, kurią derėtų pasitelkti dažniau. Visgi žinant, kad apie 30 proc. europarlamentarų priklauso populistinėms Europos politinėms grupėms (pvz., Vengrijos „Fidesz“ partija priklauso EPP frakcijai, „Syriza“ ir „Podemos“ – Žaliųjų-EFA frakcijai, o UKIP, AfD ir M5S – EFFD frakcijai), akivaizdu, kad šiuo metu panaudotas jis nebus.
Stebuklingų vaistų nėra
Racionaliai mąstantys ES piliečiai neturėtų dėti per daug didelių vilčių į pirmiau išvardytus veiksmus, nors šie iš pažiūros ir nėra ambicingi. Tačiau po ilgų metų, per kuriuos Komisija turėjo pastoviai teisintis, jos pirmininkas pagaliau galėjo paskelbti teigiamą žinią, skirtą išlaikyti ES kartu, tuo pačiu siūlant naujas idėjas dėl demokratijos deficito Sąjungoje sprendimo.
Kaip kad teigė pats J. Juncker: "Mums reikia Europos partijų, turinčių tikrą europinę dimensiją ir galinčių nuveikti kažką reikšmingo".