Tech & Rights

Koronavirusas Ispanijoje: policija savivaliauja, nyksta teismų teikta apsauga

Ispanijos vyriausybė paskelbė nepaprastąją padėtį, kas, aišku, kiek apribus mūsų laisvę. Negalime leisti, kad tai atimtų iš mūsų pagrindines teises, kaip antai teisę į gynybą ir teisę į teisingą teismą.

by Daniel Amelang

Kovo 14 d. (dabar atrodo, kone prie amžių), Ministrų Taryba patvirtino Karaliaus dekretą 463/2020 ir paskelbė nepaprastąją padėtį šalyje. Esant tokiai išskirtinei situacijai, vykdomoji valdžia gali iki tam tikro laipsnio riboti mūsų pagrindines teises, tačiau negali jų suspenduoti. Tai – antras kartas, kai Ispanijoje paskelbta nepaprastoji padėtis. Pirmoji buvo paskelbta 2010 m., per skrydžių vadovų streiką. Tada pastarųjų darbą perėmė kariuomenė.

Dekretas apima kelis logistikos klausimus, kaip parduotuvių uždarymas, draudimas be priežasties išeiti į gatvę ir armijos mobilizavimas. Tačiau teisme zujantiems advokatams svarbiausia 2 papildoma nuostata: „Sustabdomi terminai ir visų teismų įsakymų proceso teisėje numatyti laiko limitai suspenduojami ir pertraukiami“. Kitaip tariant, paralyžiuojama visa teismų veikla.

Sekančioje pastraipoje pateikiamos kelios išimtys: „habeas corpus procesai, tarnybiniai ar suimtųjų procesai, laisvės suvaržymo procesai, skubūs kalėjimo stebėsenos procesai ir apsaugos priemonių dėl smurto prieš moteris ir vaikus procesai nėra suspenduojami ir pertraukiami“.

Kitaip tariant, dekrete aiškiai nurodyta, kad tarnybinės pareigos niekur nedingsta. Tačiau nepaisant 50 proc. sumažėjusio nusikalstamumo, policija ir toliau sulaikinėja žmones, daugėja suėmimų už nepaprastosios padėties negerbimą. Laisvės atėmimas be teismų priežiūros netoleruotinas teisinėje valstybėje. Iš to seka, kad visi suimtieji turi teisę suėmimą apskųsti teismui, pareikšti savo poziciją teisėjui ir ginti savo teises.

Dekrete taipogi numatyta, kad „tyrimo etape teisėjas ar teismas gali sutikti vykdyti procesinius veiksmus, kurių negalima atidėti dėl skubaus poreikio“. Taigi tiek tarnybinės prievolės, tiek teisėjo laisvė skubiai vykdyti tyrimo veiksmus užtikrina teisę į gynybą.

Tačiau praktika ne visada atkartoja teoriją. Teisei nėra lengva tinkamai įgyvendinti teisę į gynybą. Tą lemia keturios pagrindinės priežastys: (1) išteklių trūkumas, (2) neatidėliotinos skubos procedūrų nevykdymas (3) teisinio tikrumo stoka, ir (4) besiplėtojanti mada bausti (arba „priešų“ paieška per baudžiamąją sistemą).

1. Išteklių trūkumas

Išteklių trūkumas jau ilgą laiką yra viena didžiausių teisingumo administracijos problemų. Trūksta personalo, įrenginių, modernios kompiuterinės įrangos, specialių teisėjų ir prokurorų mokymų, ir daugybės kitų priemonių. Dabar, pandemijos metu, taip pat trūksta ir pagrindinės individualios ir kolektyvinės apsaugos.

Teisininkų prašoma padėti suimtiesiems nuovadose ir teismuose, t.y. uždarose patalpose, neaprūpinant jų pirštinėmis ar kaukėmis. Norint išsaugoti sveikatą, reikia vengti artintis prie savo kaltinamųjų (jau nekalbant apie fizinį kontaktą) ir su jais praleisti kuo mažiau laiko. Dėl to sunku pelnyti kliento pasitikėjimą, leisti jiems jaustis patogiai, kad galėtų išsamiai nupasakoti savo įvykių versiją.

Tai verčia suimtuosius jaustis nejaukiai ir įtariai, mat jie ne tik netenka laisvės, bet dar ir bijo, kad gali būti tinkamai neapginti.

Savo ruožtu kai kurie teisėjai ir prokurorai (kurie duodami parodymus dažnai patys laikosi tam tikro atstumo nuo suimtųjų) nori greičiau atsikratyti suimtaisiais, kad gali neleisti šiems pilnai išsakyti savo gynybos poziciją.

Dėl šių priežasčių prieš kelias dienas trys iš keturių pagrindinių teisėjų asociacijų skubiai raštu kreipėsi į Generalinės teismų tarybos nuolatinę komisiją, įspėdamos, kad nevykdys likusių tarnybinių pareigų, jei nebus aprūpintos tikromis sveikatos apsaugos priemonėmis.

2. Neatidėliotinos skubos procedūrų nevykdymas

Kaip jau minėjau, dekretas leidžia teisėjams sutikti vykdyti bet kokią neatidėliotinos skubos procedūrą. Teorijoje viskas tvarkoj. Tačiau praktiškai tai padaryti nėra lengva, žinant, kad teismuose vyksta tik būtiniausi procesai, o tai, ar procedūros „neatidėliotinos“, kiekvienas teisėjas interpretuoja skirtingai.

Štai pavyzdys, kurį pats neseniai patyriau. Policija mano klientę suėmė ir apkaltino ją pareigūno užpuolimu, ką ši kategoriškai neigė. Ji pasirodė teisėjui ir buvo paleista. Mes apžiūrėjome suėmimo vietą ir išsiaiškinome, ar ten yra vaizdo stebėjimo kamerų. Kitaip tariant, policijos veiksmai galėjo būti užfiksuoti, vadinasi, galėjo būti jos nekaltumo įrodymų. Prieš dvi savaites kreipiausi į tyrimą vykdantį teismą su prašymu iš miesto tarybos gauti vaizdo įrašą, tačiau mano prašymas nėra nagrinėjamas. Be abejo, dalykas tikrai neatidėliotinas, nes pagal įstatymus įrašai turi būti ištrinti ne vėliau kaip po mėnesį nuo įrašymo – jei jų pirma nepaprašo teisėjas. Dėl to prieš kelias dienas to paprašiau budinčio teismo, tačiau jie pareiškė, kad neturi tam kompetencijos. Vadinasi, prašymą turėsiu kartoti be galo, be krašto, arba rizikuosiu netekti gyvybiškai klientei svarbių įrodymų.

Teismų paralyžius neabejotinai palietė teisę į gynybą. Įrodymai gali išnykti arba stokoti kokybės. Kalbu ne tik apie įrašus – laikui bėgant, liudininkai gali pamiršti įvykių detales, dėl ko nukentės jų patikimumas ar parodymų kokybė.

Be abejo, bylų kalnas, kuris mus pasitiks pasibaigus pandemijai, dar labiau užvilkins reikalus. Dėl to dar labiau nukentės turimų įrodymų kokybė.

3. Teisinio tikrumo stoka

Nors ankstesnis skyrius nėra susijęs su nepaprastosios padėties dekretu, ši trečioji priežastis tiesiogiai liečia teisės aktą: mano įstaiga sulaukė daugybės bylų, kuriose policija nori bausti piliečius dėl subjektyvių (įstatymuose nenumatytų) priežasčių. Taip yra todėl, kad nei paprasti žmonės, nei teisėsauga nebežino, kad yra teisėta, o kas – ne.

Pavyzdžiui, sulaukėme skambučių iš piliečių, kurie, policija sustabdyti pakeliui į darbą ir paprašyti parodyti įmonės pažymą, patvirtinančią jų pareigas ir darbo laiką, jos neturėjo. Paaiškinus tai pareigūnams, šie nusprendė juos bausti. Be abejo, turėti pažymą su savim yra gerai, nes tai palengvina gyvenimą, tačiau neprivalu jos nešiotis.

Kovo 14 d. Karaliaus dekretas uždraudė išeiti į gatvę, išskyrus tam tikrais išimtiniais atvejais (pavyzdžiui, eiti į darbą, nusipirkti maisto ar farmacijos produktų ir t.t.), tačiau jis neįpareigojo nešiotis su savimi įmonės pažymėjimo, tad sustabdžiusi asmenį policija irgi negali to reikalauti.

Dekrete taip pat nurodoma, kad „judėjimas viešose vietose privalo nepažeisti sveikatos priežiūros institucijų nustatytų rekomendacijų ir įsipareigojimų“, tačiau šios dar nebuvo paruoštos ir mes neprivalom jų žinoti. Kils dar didesnė sumaištis dėl konkrečių protokolų nepaprastojoje padėtyje stokos, gandų, melagingų žinių, apgavysčių sklaidos internete ir bendro nerimo. Šis nerimas, beje, ir yra susijęs su ketvirtąja (ir paskutine) priežastimi.

4. Mada bausti

Galiausiai norėčiau pakalbėti apie visuomenėję paplitusį pavojingą polinkį keršyti ir bausti.

Prieš kelias dienas soc. tinkluose pasirodė vaizdo įrašas, kaip Valjadolide policija sulaiko jaunuolį. Regis, gatvėje jis buvo be priežasties, o tai rodo solidarumo stoką. Tačiau nerimą kėlė ne tai: sulaikęs visais atžvilgiais taikų jaunuolį pareigūnas skėlė jam kelis antausius ir išvadino šiknium.

Užuot pasmerkę teisėsaugos pareigūno elgesį, internautai ėmė jį liaupsinti. „Gerai padarei“, „tuos antausius jam skelti jau turėjo tėvai“, „taip mokai padugnes“, „būčiau ten buvęs, būčiau dar du davęs“ ir „kai kurie žmonės kitaip nesupranta“ – tai tik keli „Twitter“ komentarai po vaizdo įrašu. Niekas neneigia policijos brutalumo – jis yra sveikintinas, nes nukreiptas į „šunsnukį“, „visiems mums pavojų keliantį“, „mūsų negerbiantį“ „nebrendylą“.

Dabar verda neapykanta. Pandemijos įkarštyje visuomenė nusižengusį asmenį mato ne kaip ištaisytiną klaidą padariusį kitą pilietį, o kaip priešą, kurį reikia neutralizuoti visomis įmanomomis priemonėmis. O tai skatina policiją ir teismus perlenkti lazdą, kas neabejotinai varžo teisę į gynybą. Tokios nuotaikos verčia mus pamiršti baudžiamosios teisės siekius – įstatymus pažeidusių asmenų socialinė reintegracija..

Teisė į gynybą leidžia mums teismuose gintis nuo kaltinimų pilnai užtikrinant lygybę ir nepriklausomybę (per kitas teises, kaip teisę į veiksmingą teisminę apsaugą ir nešališką teismą, nekaltumo prezumpciją ir pan.). Kai gynyba tinkama, bausmė yra proporcinga padarytai žalai. Be gynybos nėra ir teisingo teismo. Pasinaudodami šia teise, giname ne tik save, bet kartu ir visų kitų piliečių teises. Tačiau jei mūsų kaimynai palaikys savivaliavimą, galime netekti visų teisminių garantijų.

Tikėkimės, kad dabartinė baimė, netikrumas ir nerimas tėra laikini. Priešingu atveju judame autoritarizmo link, kuris gali sugriauti visas mūsų sunkiai užkovotas socialines ir proceso teises.

Šis straipsnis pirma buvo paskelbtas „Rights International Spain“ tinklaraštyje