Kiekviena Vokietijos žemė yra atskirai atsakinga už deportuojamų žmonių sulaikymą, tačiau ne visose žemėse yra įsteigti užsieniečiams skirti centrai. Dėl to dauguma žmonių, kuriems taikomas Generalinio advokato sprendimas - Sirijos, Maroko ir Vietnamo piliečių - buvo laikomi paprastuose kalėjimuose.
Sprendimas buvo pagrįstas taip vadinamąja 2008 m. gruodžio 16 d. „grįžimo direktyva“, kuri numato bendrus pagrindus ir procedūras dėl elgesio su neteisėtai Sąjungoje gyvenančiais trečiųjų šalių piliečiais ir jų deportacijos vykdymo.
Direktyva įpareigoja ES valstybes nares pasitelkti mažiausiai represuojančias priemones deportacijų vykdymui; pabrėžiama, kad pageidautina leisti asmeniui pačiam iki nustatytos datos palikti šalį, o asmenis laikyti uždaro tipo sulaikymo centruose galima tik tuo atveju, kai nėra kito pasirinkimo. Proporcingumo principas privalo būti taikomas kiekviename procedūros etape. Patį sulaikymą dera taikyti tik tuo atveju, kai asmens elgesys verčia abejoti, ar jis yra nusiteikęs nesipriešinti.
Paprastai sulaikyti asmenys laikomi būtent tam skirtuose centruose. Jei valstybė neturi galimybės laikyti asmens tokiame centre, jie gali būti laikomi paprastuose kalėjimuose atskirti nuo nuteistų nusikaltėlių.
Iš tiesų sulaikyti asmenų kalėjimuose, o ne specializuotuose centruose, turėtų būti laikomi tik tuo atveju, kai sistema yra nepajėgi susitvarkyti su milžinišku deportacijos laukiančių žmonių kiekiu.
Pasak generalinio advokato, valstybės narės negali laikyti nereguliarių imigrantų kalėjimuose vien dėl to, kad toje valstybėje nėra įsteigtas specialus sulaikymo centras. Ponas Botas (Bot) taipogi teigė, kad valstybė narė sulaikytojo negali uždaryti kartu su kitais kaliniais net tuomet, kai pats sulaikytasis su tuo sutinka.