Dar neatkūrus Slovėnijos nepriklausomybės (atkurta 1991 m. birželio 25 d.), Mustafa Kurić kartu su kitais septyniais į EŽTT besikreipusiais asmenimis buvo Jugoslavijos Socialistinės Federacinės Respublikos (JSFR) bei vienos jos sudėtinių šalių (ne Slovėnijos) piliečiai. Būdami JSFR piliečiais, jie naudojosi savo teise gyventi Slovėnijoje. Deja, jie iki nurodytos datos (1991 m. gruodžio 25 d.) nepateikė prašymų suteikti jiems Slovėnijos pilietybę, ir dėl to jų vardai 1992 m. vasario 26 d. buvo ištrinti iš gyventojų registro.
Savo skunde pareiškėjai nurodė, kad dėl to, jog jų vardai ištrinti iš gyventojų registro, jiems kilo rimtų ilgalaikių pasekmių. Jie neteko savo dokumentų, buvo išmesti iš savo butų, negalėjo nei susirasti darbo, nei keliauti, neteko savo asmeninio turto ir porą metų gyveno sveikatai pavojingomis sąlygomis.
1992 m. neturinčių teisę gyventi Slovėnijoje piliečių skaičius viršijo 25,000. Kai kurie „ištrintieji“ patys paliko šalį, kiti buvo deportuoti, o dar tretiems dėl 1999 m. Konstitucinio Teismo sprendimo ar dėl 2010 m. pakeistų teisės aktų buvo suteikta teisė gyventi šalyje.
Europos Žmogaus Teisių Teismo septynių teisėjų kolegija 2010 m. liepos 13 d. paskelbė sprendimą, kuriame nustatė, kad Slovėnijos institucijos pažeidė „ištrintųjų“ teisę į privataus ir šeimyninio gyvenimo gerbimą (8 straipsnis); jos taip pat nebuvo numačiusios jokios procedūros, kuri galėtų padėti jiems užtikrinti savo teises (13 straipsnis). Byla buvo perleista nagrinėti Teismo Didžiąjai kolegijai, kuri birželio 26 d. vienbalsiai pritarė ankstesniam kolegijos sprendimui, o taip pat nustatė, kad vyko asmenų be pilietybės diskriminacija. Teisėjai akcentavo tai, kad pareiškėjai neteko savo teisinio statuso, leidusio jiems naudotis daugeliu savo teisių - sveikatos draudimu, teise gauti pensiją, socialine apsauga, teise atnaujinti savo dokumentus (tokius, kaip asmens tapatybės kortelės ar vairuotojo pažymėjimai). Negana to, jie nebeturėjo galimybės teisėtai įsidarbinti. Teisėjai pabrėžė, kad Slovėnijos vyriausybė, siekdama išvengti tokio asmenų „ištrynimo“ ir su tuo susijusio 8 straipsnio pažeidimo, privalėjo sutvarkyti buvusios JSFR piliečių teisę likti gyventi šalyje. Nepaisant 2010 m. įvykdytų teisės aktų pakeitimų, Slovėnijos institucijos nesugebėjo greitai ir veiksmingai susitvarkyti su gyventojų išbraukimo iš registro pasekmėmis. Kiekvienam skundo pareiškėjui buvo skirta 20,000 eurų kompensacija. Teismas taip pat nenagrinėjo žalos atlyginimo klausimo - dėl to šalys turėjo susitarti iki 2013 m. birželio 24 d. Teisėjai nusprendė šiuo atveju taikyti bandomojo sprendimo procedūrą (angl. „pilot-judgment procedure“), suteikdami Slovėnijos institucijoms vienerius metus parengti planą „ištrintųjų“ žmonių patirtai žalai atlyginti.
Bandomųjų sprendimų procedūra taikoma bylose, kurių nagrinėjimo metu išryškėja sisteminiai trūkumai, sudarantys pagrindą daugeliui kitų skundų. Kai Teismui tenka nagrinėti kelias bylas, kuriose yra keliami tie patys kaltinimai, jis gali pasinaudoti bandomųjų sprendimų procedūra ir suteikti pirmenybę vienos ar poros bylų nagrinėjimui. Tuomet Teismui tenka ne tik nustatyti, ar nebuvo pažeistas kuris nors Konvencijos straipsnis, bet ir išaiškinti tai sukėlusias sistemines problemas tam, kad šalies vyriausybė galėtų pradėti jas spręsti.
Kadangi Slovėnijos vyriausybei nepavyko iki numatytos datos parengti tinkamo plano, Teismas pareiškėjams skyrė nuo 29,000 iki 72,000 eurų žalai atlyginti. Teisėjai taip pat patvirtino šiam tikslui vyriausybės parengtą žalos atlyginimo procedūrą, kuri leidžia „ištrintiesiems“ kas mėnesį išmokėti po dalį skirtos sumos. Sprendimo vykdymą ir žalos atlyginimą prižiūri Europos Tarybos Ministrų Komitetas. Štai ir istorija, kuri, rodos, turėtų mirgėti kino teatruose - o jei įvyks Krymo krizė, gali tekti žiūrėti ir šio filmo tesinį.