Tech & Rights

Apsilankymas Belgijos užsieniečių sulaikymo centre

Kaip visgi gyvena Belgijos užsieniečių sulaikymo centruose uždaryti prieglobsčio prašytojai? Parlamentarų delegacija, vedama Žmogaus teisių lygos, neseniai apsilankė „Caricole“ sulaikymo centre.

by David Morelli
Photo: Simon Blackley - Flickr/CC content

Kiekvienais metai priešais Belgijos užsieniečių sulaikymo centrą „Caricole“ vyksta „Steenrock“ muzikos festivalis. Festivalio organizatoriai reikalauja centrą uždaryti, baigti žmonių deportaciją, peržiūrėti prieglobsčio ir migracijos politiką bei siekti, kad ši visiems užtikrintų judėjimo laisvę, taip pat smerkia policininkų smurtą.

Šio renginio proga centre lankėsi Belgijos ir Europos parlamentarų delegacija, kurią lydėjo ir Belgijos Žmogaus teisių lyga (LDH). Daugumai dalyvių dar nebuvo tekę lankytis šiame centre, tad LDH pirmininkas Alexis Deswaef pabuvo šiokiu tokiu gidu.

„Neįleidžiamieji“

Vizitas į 2012 m. pavasarį įkurtą „Caricole“ centrą, turėjusį pakeisti Briuselio oro uoste esantį „INAD“ centrą bei sulaikymo centrą „127bis“, truko maždaug pusantros valandos ir prasidėjo nuo trumpo instruktažo, kurį susirinkimų salėje centro saugumo vadovo lydima pravedė centro direktorė.

Centre yra 90-imt vietų, tačiau jame retai kada yra vieši du trečdaliai tiek žmonių. Jis skirtas apgyvendinti asmenis, kuriems Belgija prikabina „neįleidžiamų“ etiketę dėl to, kad jie nėra tinkamai susitvarkę savo dokumentų, arba nesugeba įrodyti turį pakankamai lėšų, ar dėl kokių kitų priežasčių.

Tokie žmonės paprastai laikomi apie tris dienas - po to jie išskraidinami iš šalies. Taip pat yra ir tokių prieglobsčio prašytojų, kurie prieglobsčio paprašė „Caricole“ oro uoste ir kurių kalinimas tęsiasi ilgiau.

Kol paaiškės jų prieglobsčio procedūros rezultatai, šie žmonės suimti laukia po du-tris mėnesius. Jei jiems pasiseka, jie gauna „Fedasil“ paramą; jei ne, bilietą į vieną pusę.

Kita žmonių kategorija - „nelegalūs asmenys“, kurie įkalinami laukiant galimo jų išsiuntimo iš šalies. Tai gali trukti ištisus mėnesius - vienai nėščiajai teko kalėti beveik pusmetį. Paskutinė „Caricole“ svečių kategoriją - Vidaus reikalų ministerijos suimtieji (dažniausiai - iš kalėjimų perkelti žmonės).

Rami atmosfera

Mums buvo pasakyta, kad ši mišri populiacija nesukelia jokių problemų, susijusių su gyvenimu kartu, ir kad įstaigoje tvyro gana rami atmosfera.

Didžiąją daugumą dabartinių gyventojų sudaro albanai, irakiečiai ir sirai.

Paklausta, ar centre buvo laikomi nepilnamečiai, direktorė atsakė, kad taip gali nutikti, bet tik kelioms valandoms, kol yra patikrinamas jų amžius.

Į mūsų klausimus apie suimtųjų priėjimą prie informacijos apie jų teises (dėl advokato paslaugų, ieškinių ir prieš juos nukreiptų teismo procesų, ir t.t.) buvo atsakyta, kad suimtiesiems atvykus į centrą jiems yra iteikiami dokumentai (išversti į 30 kalbų) šia tema. Informacija apie NVO ir Skundų komisijos apsilankymus yra rodoma bendrose zonose. Mums neužteko laiko jas pamatyti.

Žalios pievos, aukštos tvoros

Mūsų kelionė toliau tęsėsi baltais koridoriais. Čia viskas buvo balta, su apvalainais langais, už kurių matėsi žalios pievos. Viskas buvo švaru - atrodytų, lyg būtume patekę į ligoninę.

Pažymėjome, kad nors dauguma suimtųjų nemoka olandų kalbos, visi „Caricole“ esantys ženklai rašomi būtent šia kalba. Yra ir interneto ryšys, tačiau juo galima naudotis tik kelias valandas. Centre nepakanka darbuotojų.

Egzistuoja ir (maždaug trijų kvadratinių metrų dydžio) išorinis kiemas, ir sportui skirtas laukas (aptvertas aukšta tvora), tačiau nematėme, kad kas jais naudotųsi. Tokia pati situacija buvo ir bibliotekoje, o televizoriaus kambaryje sutikome tik keletą įnamių.

Taip pat apsilankėme itin švariuose taip vadinamuose „priėmimo“ kambariuose (kuriuose buvo keturi suimtieji) ir izoliacijos kambariuose, skirtuose „tik sergantiems žmonėms“ (pavyzdžiui, kai gali kilti Ebolos proveržis). Į šias patalpas galėjome pažiūrėti pro skylutę.

„Caricole“ izoliacijos kambariai mažučiai, mažais langeliais ir juodomis sienomis. Juose nėra ant ko atsisėsti ar apskritai kokių objektų. Kartais juose renkamasi parūkyti.

2014 m. į izoliacijos kambarius žmonės buvo uždaryti 15-a kartų, dažniausiai - po rimto incidento. Kartais tai trukdavo labai trumpai, dvi-tris valandas, kol žmogus nusiramindavo.

Vaistai naudojami tik pagal receptą, yra vedama jų apskaita.

Pokalbiai su centro gyventojais

Vieno sustojimu metu koridoriuje prakalbino tris moteris, norėjusias pasidalinti savo padėtimi. Iš logistikos pusės nėra daug ko pasakoti, tačiau atrodė, kad problemos iš tiesų susijusios su laisvės atėmimu ir žeminančiomis sąlygomis (pavyzdžiui, antrankių uždėjimas, kai žmonėms buvo vežami į ar iš teismo).

Prisimename vienos jaunos Somalietės atvejį, kurią policininkai furgone surakino antrankiais ir... pamiršo. Mergina dvi valandas leipo iš karščio, negalėjo atsigerti ar prisišaukti pagalbos. Galiausiai kažkas ją prisiminė ir nuvežė atgal į centrą.

Kiti minėjo, kad maistas, atrodo, yra skirtas tik vienam žmonių tipui, tad kai kurie gyventojai kelias dienas atsisako jį valgyti.

Apsilankymo metu prie mūsų po truputį ėmė artintis ir kiti centro gyventojai. Senyvas ponas parodė savo kojos protezą ir pasiskundė nežinąs, dėl ko čia pateko. Kitas vyras prasitarė, kad jį suėmė tepraėjus dvidešimčiai minučių po to, kai buvo nuspręsta nesuteikti jam prieglobsčio. Dar kitas norėjo gauti kitą advokatą.

Taip pat klausėme apie policijos intervencijas į centro vidų, tačiau mums buvo pasakyta, kad to nebūna. Kai direktorė mus išvedė iš centro pro galines duris, matėme, kaip jį paliko apie 15 policininkų.

Prie išėjimo mus pasitiko keli žiniasklaidos atstovai, tačiau nei vieno iš didžiųjų žiniasklaidos kanalų arba viešosios tarnybos. LDH nebuvo leista pasisakyti, kaip buvo numatyta, nes, kaip kad mums tarė, paprasčiausiai nebuvo laiko.

Bus įdomu sužinoti, kokio atsako susilauksime iš vizite dalyvavusių parlamentarų.