Paaiškėjus, kad buvo nuspręsta nepratęsti keleto Paifve mieste esančios Socialinės apsaugos įstaigos (pranc. „l’Établissement de défense sociale“ - EDS) medikų terminuotų darbo sutarčių, slaugai nesėdėjo vietoje - kreipėsi į Belgijos vyriausybę ir porą Atstovų Rūmų teisingumo komiteto narių. Medikų teigimu, vargu, ar ir taip jau gerokai sumažinta gydytojų ir psichologų komanda po šio žingsnio sugebės vykdyti tinkamą medicininę ir psichologinę priežiūrą. Atrodo, kad 208 įstaigoje laikomi asmenys buvo pasmerkti užmarščiai: ateityje jais rūpinsis tik du psichiatrai (dirbantys tik 24-ias valandas per savaitę) ir du psichologai, kurių vienas dirbs puse etato.
Lapkričio 26 d. vykusiame Teisingumo komiteto posėdyje teisingumo ministras Koen Geens pareiškė, kad nors Paifve esanti EDS jam ir buvo „prie širdies“, darbo sutarčių pratęsimas priklausys nuo Federalinės viešosios teisingumo tarnybos ir Finansų inspekcijos, o šios dabar siekia mažinti kaštus. Noras tobulinti personalo valdymą, kartu vykdant teisingą darbuotojų atlikto darbo įvertinimą, yra girtinas, tačiau valdžios paskelbtas etatų mažinimas nuo šių kilnių ketinimų gerokai skiriasi - ypač jei prisimename vyriausybės koalicijos sutartį, kuri žadėjo parūpinti „pakankamai biudžeto resursų, kad būtų užtikrintas naujų su kalinimu susijusių teisės aktų įgyvendinimas.“
Sveikatos priežiūros sistemos ardymas
Žmogaus teisių lyga (LDH) jau yra pareiškusi savo poziciją šiuo klausimu. Ji primena, kad Belgiją savo sprendimuose daugybę kartų yra pasmerkęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, kad socialinės apsaugos struktūrų teisėtvarkos sistemoje būsena yra katastrofiška, o valstybė, nusprendusi tiesiog „atsikratyti“ nepakaltinamais piliečiais, prisiima už juos atsakomybę.
Bendrai paėmus, pastarųjų metų biudžeto mažinimas teisingumo srityje (saugumo stiprinimas ir naujų įstaigų statybų prioritetizavimas, mažai dėmesio skiriant reintegracijos procesams) turėjo tiesioginių pasėkmių kalinių sveikatos priežiūrai, tame tarpe ir juos slaugantiems gydytojams. Toks sisteminis sveikatos priežiūros sistemos ardymas tęsiasi jau ilgą laiką ir tai, kas nutiko EDS, tėra tik vienas pavyzdys. LDH taip pat primena apie savo nuogąstavimus dėl kai kurių kaliniams teikiamų „paslaugų“ privatizacijos. Šiuo atžvilgiu Gento kalinių psichikos sveikatos centro (pranc. „Centre de Psychiatrie légale de Gand“) biudžeto apribojimas tėra tik atspindys politikos, nesugebančios tinkamai įvertinti, kiek lėšų reikės tikriems pacientų poreikiams patenkinti.
Tad ar šiame kontekste vis dar galime tikėti vyriausybe, kai ši kalba apie norą spręsti įsisenėjusią žmonių uždarymo į įstaigas problemą? Jei ji išties nori pradėti darbuotis šiuo klausimu, jai visų pirma derėtų apsvarstyti galimybę padaryti taip, kad už sveikatos priežiūrą būtų atsakinga Federalinė viešoji sveikatos apsaugos tarnyba, o ne Federalinė viešoji teisingumo tarnyba (buvusios sveikatos apsaugos ir teisingumo ministerijos). Daugybė pilietinės visuomenės veikėjų ir valdžios institucijų mano, kad tai leistų pradėti atsakingiau ir nuosekliau rūpintis šių įstaigų globotiniais. „Fiskalinė drausmė“ ir struktūrų sudėtingumas neturi asocijuotis su valstybės užduočių ir atsakomybės apleidimu.