Spaudoje pasirodęs pranešimas, kad Belgijos imigracijos institucijos reikalauja įgaliojimo be teismo orderio atlikti gyventojų namuose kratą ir ten ieškoti nelegaliai šalyje viešinčių asmenų, sukėlė šoką, tačiau kartu iš naujo patvirtino, kad noras bet kokia kaina užtikrinti saugumą iškreipė Belgijos migracijos politiką. Negana to, dar didesnį nerimą kelia tai, kad šį pranešimą paskelbė ne pats prieglobsčio ir migracijos politikos valstybės sekretorius, o jo administracija.
Jei šis pasiūlymas bus patvirtintas, tai rimtai apribotų Konstitucijos 15 straipsnyje numatytą teisę į namų neliečiamumą: „Namai yra neliečiami; į namus įsiveržti galima tik tuomet, kai tai leidžia įstatymas, ir tik jame nurodytu būdu.“
Lig šiol policijai išduoti orderį įžengti į asmens namus galėjo tik nepriklausomas teisėjas. Teismo orderis yra esminė garantija, apsauganti nuo savavališkų policijos sprendimų ir piktnaudžiavimo. Imigracijos biuras savo prašymą grindžia tuo, kad - pasak pačio biuro - teisėjai nenoriai priima tokius sprendimus. Vietoj to, kad pagalvotų apie galimas teisingumo sistemos klaidas, biuras pasiūlė pačius blogiausius policijos procedūras reglamentuojančių įstatymų pakeitimus.
Būkime atviri - jei šis prašymas bus patenkintas, tai bus ne kas kita, kaip reidų įteisinimas.
Koalicijos sutartyje numatyta represyvi migracijos politika jau anksčiau kėlė nerimą, tačiau dabar ji tapo visiškai nepriimtina.
Tiek vyriausybei, tiek gyventojams būtina žinoti, kaip rimtai tokia priemonė apribotų pagrindines teises.
Šia proga prisiminkime Martin Niemöller eilėraštį:
Pirma jie griebėsi socialistų, bet aš
Nieko nesakiau -
Nebuvau socialistas.
Tada jie griebėsi profsąjungininkų, bet aš
Nieko nesakiau -
Nebuvau profsąjungininkas.
Tada jie griebėsi žydų, bet aš
Nieko nesakiau -
Nebuvau žydas.
O kai jie pagriebė mane,
Nebebuvo nei vieno, galinčio
Mane užtarti.