Tech & Rights

Stebinanti tiesa apie neliberalią demokratiją ir vienaragius

Europoje populiarėjančios "naujojo tipo" demokratijos šalininkai teigia, kad ši yra tokia pat stipri, kaip ir tradicinė. Tačiau tai - šlamštas.

by Orsolya Reich

Kai kalba pasisuka apie politiką, daugelis mano „Facebook“ draugų tampa tikrais moskliukais. Nenuostabu – aš baigiau politikos mokslus tarptautiniame universitete, pusė mano magistratūros bendraklasių dėsto politiką įvairiose Europos institucijose. Mes bendraujame per socialinius tinklus. Jie nuolatos diskutuoja apie tai, kaip teisingai apibūdinti kai kurias Rytų Europos šalis. Ar galima jas vadinti neliberaliomis demokratijomis? Ar ribotomis demokratijomis. Arba demokratijomis su trūkumais. Arba valdomomis demokratijomis. Arba liberaliomis autokratijomis. Arba rinkiminiu autoritarizmu.

Aš tikrai nesu moksliukė*. Paprastai neturiu kantrybės veltis į numanomai beprasmius debatus**. Man nesvarbu, kaip kažką reikia vadinti, jei sugebame sutarti dėl pagrindinių faktų, o pavadinimas neklaidina žmonių. Tačiau kai kalbame apie kai kuriuos Rytų Europos režimus, tikėtina, kad pavadinimai gali būti klaidinantys.

Ciniškos šypsenos

Kodėl? Trumpai apipasakosiu šių režimų veikimo principus. Jie nepaima valdžios karine jėga – jie iš tiesų organizuoja ir laimi rinkimus. Jie neprieštarauja, kad reikia gerbti Konstituciją. Jie tiesiog ima ir parašo naują, motyvuodami tuo, kad senoji nebuvo pajėgi kovoti su XXI a. iššūkiais. Jie (bent jau akivaizdžiai) nepažeidinėja įstatymų. Jie paprasčiausiai juos diena iš dienos keičia, prieš tai nepasikonsultavę su suinteresuotosiomis šalimis. O tada juos paima įstatymų leidybos vajus. Jie leidžia tokius dviprasmiškus įstatymus, kad sunku suprasti, ar tau jie galioja. Jie leidžia įstatymus, skirtus konkrečiai institucijai ar aplinkybėms, kurių jie nemėgsta ar vengia. Jie leidžia įstatymus, kurių tiesiog neįmanoma nepažeisti. O tada, su didelėmis, ciniškomis šypsenomis, jie selektyviai panaudoja šiuos teisės aktus prieš savo priešus, pabrėždami, kaip svarbu visiems laikytis įstatymų.

Jie neuždraudžia nepriklausomos žiniasklaidos. Jie tiesiog paprašo sau lojalių oligarchų supirkti kiek įmanoma daugiau anksčiau nepriklausomais buvusių žiniasklaidos kanalų ir paversti juos propagandos aparatu. O tada jie grasina likusiems kanalams tol, kol šie nepasiduoda ir nepradeda patys savęs cenzūruoti. Jie nepanaikina pilietinės visuomenės organizacijų. Jie tiesiog nurodo, kad šios yra užsienio agentės, ir sumažina jų galimybes gauti paramą iš donorų. Jie netupdo opozicijos lyderių į kalėjimą be teismo. Jie šiuos apkaltina netinkamu lėšų pasisavinimu. Arba sutrypia jų reputaciją į dulkes. Arba juos paprasčiausiai nuperka. Jie nedegina knygų. Jie tiesiog užtikrina, kad kritiški rašytojai neturėtų tokių pačių sąlygų gauti finansavimą, kaip nuosaikūs rašytojai. Jie nedraudžia filmų. Jie tiesiog daro spaudimą kino teatrams, kad šių nerodytų.

Tad kaip gi galima apibūdinti tokius režimus? Ar derėtų juos vadinti naujomis, dar nematytomis demokratijos formomis? Ar paprasčiausiai demokratijomis su (dideliais) trūkumais? Ar visgi jų apskritai negalima vadinti demokratijomis?

Meskim seną, priimkim naują?

Kai politologai bando nustatyti demokratijos lygį šalyje arba suprasti, kiek demokratijos rūšių egzistuoja šiais laikais, jie paprastai remiasi keletu sutartų kriterijų. Jie matuoja žiniasklaidos, rinkimų laisvę, teismų nepriklausomumą, pagarbą tam tikroms pagrindinėms teisėms ir pan. O tada jie arba viską susumuoja, arba (jei nori nustatyti demokratijos kategoriją) ieško panašių pavyzdžių – šalių, kurių rodikliai daugelyje sričių yra daugmaž vienodi.

Žinoma, „naujojo tipo“ demokratijų šalininkai gali bandyti įrodyti, kad politologų pasirinkti kriterijai yra šališki, mat „jų“ tipo demokratija vertinama atsižvelgiant į senosios bruožus. Bet tai – nesąmonė. Įsivaizduokite, kad draugas Jums pasigiria, jog sukūrė operą – ir ne bet kokią, o naujo tipo operą! Jūs ją išklausot, tačiau Jums ji panašesnė į mirties metalą – vadinasi, geriausias būdas išsiaiškinti kūrinio žanrą būtų palyginti jį su kitomis operomis. Draugas supyksta – kaip Jūs galit būt toks nesąžiningas! Kodėl, po galais, reikia remtis tradicinių operų savybėmis, norint suprasti, ar jo kūrinys iš tiesų opera? Jis tiesiog toks yra. Naujo tipo opera.

Kai taip kalba draugas, galima dėl šventos ramybės (ir vardan draugystės) sutikti, kad paraleliai gali egzistuoti ir tai, ką iki šiol vadinome operomis, ir naujos, keistos, visiškai į senąsias nepanašios operos. Tačiau kai kalbame apie demokratiją, toks nuolaidžiavimas nėra gera strategija. Derėtų prašyti vadovautis tais pačiais kriterijais.

Teisėtumas ir vienaragiai

Deja, nėra taip, kad, remiantis tradiciniais kriterijais šalių demokratiškumo lygiui nustatyti, galima valstybes lengvai suskirstyti į dvi stovyklas: demokratijos ir nedemokratijos. Labai daug valstybių randasi kažkur tarp šių dviejų sąvokų. Yra trečioji grupė – režimai, kurie pakankamai skiriasi tiek nuo diktatūrų, tiek nuo demokratijų.

Ne be priežasties šios trečios kategorijos režimai nori save vadinti demokratijomis. Ne be priežasties jie tikina, kad jų „demokratija“, nors ir skirtinga, niekuom nenusileidžia tradicinei. Taip jie daro dėl teisėtumo. Iki šiol tik demokratijos buvo laikomos teisėtais režimais. Didžioji dauguma žmonių mano, kad demokratija yra vienintelė priimtina valdymo forma.

Tačiau nereikia apsigauti. Tai nėra nauja demokratijos forma. Tai net nėra demokratija su trūkumais. Tai tiesiog nėra demokratija. Demokratija yra liberali, ji remiasi teisinės valstybės principais, laisva žiniasklaida, teismų nepriklausomumu ir pan. Ir nesvarbu, ar valdžioje konservatoriai, ar socialistai, ar liberalai.

Neilberalios demokratijos nėra***. Galima vadinti tokias valstybes hibridiniais režimais, norint parodyti, kad jie labiau priimtini už diktatūras, tačiau ne tiek pageidaujami, kaip tikrosios demokratijos.

Patogumo dėlai mes jas vadinsime autoritariniais režimais – mat jie vis tiek nėra priimtini.

* Mano kolegos greičiausiai dabar leipsta iš juoko. Bet aš vis tiek nesu moksliukė.

** Kita vertus, kadais pateikiau filosofijos darbą apie bendramatiškumo problemą. Jame argumentavau, kad krokodilas gali būti labiau ilgas, nei žalias. Ir tai dariau visiškai rimtai.

*** Vienaragiai irgi neegzistuoja.