„Ginkluoto konflikto“ sąvoka ES teisėje

Institucijos teigė, kad Gvinėjoje nevyko ginkluotas konfliktas. Tačiau ponas Diakité pažymėjo, kad jisdalyvavo prieš valdžią nukreiptuose judėjimuose ir pareiškė, kad grįžęs į šalį patirtų represijas ir smurtą.

Pareiškėjas tvirtino, esą už jo bylą atsakingos Belgijos institucijos neteisingai vartojo „ginkluoto konflikto“ sąvoką, kuri kildinama iš tarptautinės humanitarinės teisės. Pasak pareiškėjo, ši sąvoka ES direktyvoje turėtų būti aiškinama autonomiškai ir suprantama nepriklausomai nuo jos ištakų. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas su juo sutiko. ESTT nuomone, Sąjungos teisės aktas siekė suteikti papildomą apsaugą ne tik tarptautinių ar netarptautinių ginkluotų konfliktų atveju - kaip tai suprantama pagal humanitarinę teisę - bet ir tuo atveju, kai vyksta ginkluoti vidaus konfliktai, jei jiems būdingas nesirenkamasis smurtas. ESTT nuomone, humanitarinės teisės ir Direktyvos teikiamos papildomos apsaugos sistemos tikslai skiriasi ir jos naudoja aiškiai skirtingus apsaugos mechanizmus. Humanitarinė teisė pagrinde siekia užtikrinti civilių gyventojų apsaugą konflikto zonose ribodama neigiamus karo padarinius, o tuo tarpu ES teisėje dėmesys skiriamas tarptautinės apsaugos teikimui civiliams gyventojams už konkrečių konflikto zonų ribų. Tarptautinėje humanitarinėje teisėje „ginkluoto konflikto“ sąvoka taip pat yra glaudžiai susijusi su baudžiamosiomis sankcijomis. Tokio ryšio ES Direktyvoje nėra. Kadangi ES Direktyvos ir tarptautinės humanitarinės teisės požiūriai į tarptautinę apsaugą skiriasi, „ginkluoto konflikto“ sąvoka ES teisėje turi būti vartojama pagal savo įprastą reikšmę bendrinėje kalboje. Taigi, „ginkluotais konfliktais“ taip pat galima vadinti situacijas, kur vyksta susirėmimai tarp valstybės saugumo pajėgų ir vienos ar daugiau ginkluotų grupuočių, arba kur vyksta susirėmimai tarp dviejų ar daugiau ginkluotų grupuočių. Papildoma apsauga turi būti skirama, kai dėl šių susirėmimų kyla rimta ir individuali grėsmė prašytojo gyvybei ar fiziniam neliečiamumui.

Kuo geriau prašytojas sugeba įrodyti, kad aplinkybės jį veikia konkrečiai, tuo mažesnis nesirenkamojo smurto laipsnis būtinas, kad jam būtų suteikta papildoma apsauga.

(Byla: C‑285/12, Aboubacar Diakité v Commissaire général aux réfugiés et aux apatrides)